Storas sąsiuvinis

Viliuosi, kad tie, kurie perskaitė Klauso ir Luko „išgyvenimo istoriją“, neliko abejingi: nusivylė, pasipiktino, buvo priblokšti, patyrė skaitymo malonumą, išgyveno katarsį... Žodžiu, sureagavo. Tikiuosi, sureagavo ne taip, kaip vienos užjūrio mokyklos vadovai, iš darbo atleidę mokytoją, bandžiusį su mokiniais pasidalyti dar karštais savo įspūdžiais apie šią neva „nepadorią“ knygą. Romane parodomas karas su visa jo beprasmybe: traumuojamomis karo sąlygomis du paaugliai berniukai, liūdnos, groteskiškos ir pasakojamos be perdėto „deklaratyvaus“ jausmingumo istorijos veikėjai, išradingai ir elegantiškai (?) atskleidžia „nužmogėjimo“ programą. Įspūdis geras, norėtųsi sakyti, kad nepakartojamas, betgi – pakartojamas... Apie tai vėliau...

Knygos Storas sąsiuvinis autorė Agota Kristof, gimusi Vengrijoje, po 1956 m. vengrų sukilimo emigravusi į Šveicariją, romane „perpasakoja“ žiaurią ir skausmingą patyrusių karą, pasitraukusių žmonių lemtį. Jų lemtis paneigia egzistencialistų teiginį, kad žmogus yra toks, kokį save sukuria pats, bet kartu leidžia suprasti, kad, anot Søreno Kierkegaard’o, nuo viešpataujančios ideologijos įmanoma atsiriboti tik asmenine tiesa.

Knygoje kalbama apie pragaištingą, neišvengiamą žmogaus ir sociumo santykį: žiauri vartotojiška visuomenė „paženklina“ atskirus individus versdama paminti moralę ir etiką, uždrausdama rinktis, atimdama teisę priešintis. Noras išgyventi turi būti pagrįstas ypatinga valia ir „dviguba“ jėga, kurią įkūnija broliai dvyniai Klausas ir Lukas – du asmenys, bet vienas individas, kurio neįmanoma „dalinti“ (p. 23–24). Jie turi savą filosofiją ir tiesą, kuri per visas tris knygos dalis nuo egocentrizmo veda prie humanizmo. Jie meluoja, vagia, šantažuoja, netgi žudo, tačiau padeda savo piktai, nejautriai, godžiai ir nešvariai senelei, miestelio žmonių vadinamai Ragana (manoma, kad ji nunuodijusi savo vyrą); šelpia pamišusią kaimynę ir jos dukterį – Kiškio Lūpą; karšina nusenusį kunigą; priglaudžia Jasminą ir luošą jos vaiką. Vis dėlto humanizmas neatsiejamas nuo egzistencinės beprasmybės (Klausas: „Sakau, kad gyvenimas – absoliučiai nenaudingas dalykas, beprasmybė, klaida, nesibaigianti kančia, prasimanyta Ne Dievo, kurio rūstybė tiesiog nesuvokiama“; p. 397). Slegianti karo ir nuolatinės baimės atmosfera – patogi terpė puoselėti humanistinius sentimentus.

Storas sąsiuvinis – tai romanų trilogija („Storas sąsiuvinis“, „Įrodymas“, „Trečiasis melas“). Ji supažindina su dviejų, paskui – su vieno, galiausiai – su neįmanomo identifikuoti asmens patirtimis, kurios, modeliuojamos iš skirtingų žiūros taškų, pristato kelias savarankiškas, įmanomas objektyviai argumentuoti, bet nebūtinai tikras istorijas. Trys romanai – trys regėjimo kampai, trys vienas kitą tęsiantys ir „taisantys“ pasakojimai. Bandymas sukurti nuoseklią veikėjo (ar veikėjų) biografiją – beprasmis. Nėra jokių aiškių chronologinių ribų. Laikas šiame romane fragmentiškas, atstumai, skiriantys vieną įvykį ar vieną pasakojimą nuo kito, per dideli, kad juos būtų galima įveikti loginiais samprotavimais. Kita vertus, atrodo, kad Storas sąsiuvinis tiesiog sprendžia dar vieną egzistencinį klausimą – asmens tapatumo klausimą, asmens, kurio aš pajauta dingusi, „subyrėjusi“, buvimo klausimą. Anot Ronaldo Davido Laingo, nuoseklaus biografijos tęstinumo pojūčio stoka būdinga ontologiškai nesaugiam individui. Iš trijų romanų istorinės medžiagos nepavyksta sumodeliuoti vientisos biografijos – karo aplinka nėra saugi. Ji išderina, pažeidžia individo apsauginį kokoną ir priverčia, anot Laingo, išgyventi „vidinę mirtį“.

Klauso ir Luko buvimas yra šizoidinis, kupinas įtampos ir atsiribojimų. Tokia asmenybinė patologija traktuotina ir kaip gynybinis mechanizmas, sukeltas deformuotos karo aplinkos. Jie iš anksto mokosi reaguoti arba nereaguoti į atitinkamas socialinio gyvenimo situacijas, todėl pratinasi elgetauti; vienas kitą muša ir kankina, nes nutaria užsigrūdinti, kad galėtų „kęsti skausmą neverkdami“ (p. 17); drabstosi žiauriausiais įžeidimais, nes nebenori „nei raudonuoti, nei drebėti“, stengiasi „priprasti prie užgaulių, prie žeidžiančių žodžių“ (p. 21); kankina varles, drugelius, peles ir mokosi žudyti, nes bando priprasti prie žudymo ir mirties... Tikrasis aš išnyksta, tampa nematomas ir egzistuoja tikriausiai tik „storame sąsiuvinyje“, nežinia kieno užrašytose istorijose, kurios, Klauso žodžiais, yra kaip kitos „netikros istorijos, kurios galėtų būti tikros“ (p. 341).

Klauso ir Luko vertybinė orientacija formuojama karo aplinkos, neleidžiančios aktualinti tų psichologinių potencijų, kurios apibrėžia žmoniškumą. Nors ištisus Pradžios, Išėjimo, Ekleziasto, Apokalipsės knygų skirsnius broliai gali cituoti mintinai ir yra perskaitę Senąjį bei Naująjį Testamentą, jie nesilaiko Dešimt Dievo įsakymų, nes „niekas jų nesilaiko“ (p. 68). Jie netiki katalikų Dievu ir, patys mokęsi skaityti ir rašyti iš Biblijos, savaip interpretuoja biblines tiesas bei taiko jas gyvenime, teigiančiame religijos krizę, neigiančiame tikėjimą, o kartu ir viltį. Kad ir kokia linkme klostytųsi gyvenimas, nesitikima užpildyti atsivėrusios tuštumos, nepuoselėjama viltis gyventi normaliai – gyvenama fiktyviame pasaulyje su fiktyvia praeitimi.

Tiek dvynių, tiek kitų knygos veikėjų etiški poelgiai kito subjekto atžvilgiu yra reliatyvūs: tarpusavio santykiai iškreipti, o normalaus žmogiško ryšio paieška tampa savanaudišku dėmesio sau reikalavimu. Todėl knygoje nėra nė vieno teigiamo veikėjo, nors riba tarp tiesos ir melo iš esmės išnykusi. Klebonijos šeimininkė, maudžiusi Klausą ir Luką, skalbusi jų drabužius, vaišinusi juos skanėstais, tenkina savo erotines fantazijas su tais dviem „gražiais mažutėliais“ (vėliau tie „gražūs mažutėliai“, paakinti savo teisybės kodekso, prikiša į klebonijos krosnį sprogmenų). Svetimšalis karininkas priverčia juos pildyti jo mazochistinius polinkius, o už tai duoda raktą nuo savo kambario, kuriame galima klausytis muzikos ir daryti ką nori: „Valgyti sausainius ir šokoladą, rūkyti cigaretes“ (p. 76). Lukas, savo namuose priglaudęs Jasminą su luošu Matiašu, tarsi „nepastebi“ Jasminos prieraišumo, o gal ir bundančios meilės, ir leidžia naktis pas bibliotekininkę Klarą (kyla įtarimas, kad staigus Jasminos „išvykimas“ irgi neapsiėjo be Luko pagalbos). Matiašas kategoriškai pareiškia Lukui: „Neturi mylėti nieko kito, net savo brolio, tik mane“ (p. 264). Ambicingas, išdidus ir neginčytinai protingiausias mokinys klasėje Matiašas, smaugiamas pavydo gražiems žmonėms, nesugeba gyventi: jis pasikaria ir dar kartą atverią Luko vienatvės žaizdą... Prieš skaitytojo akis sukasi karo suluošintų žmonių likimų kaleidoskopas. Daugybė siužetinių linijų, personažų ir įvykių sąsajos, tik pradėjusios aiškėti, vėl išsiskaido į chaotišką visumą, subyra į pavienius epizodus, neleidžia skaitytojui daryti logiškų išvadų, bet vis dėlto pasitikima jo įžvalgumu.

Visi trys romanai kompoziciškai nėra vieningi. Aiškiausia ir paprasčiausia struktūra regima „Storame sąsiuvinyje“: jis suskirstytas trumpais epizodiniais skyreliais, nužyminčiais konkretų įvykį ar veiksmą, kuris toliau neplėtojamas, yra savarankiškas ir užbaigtas vienetas. Tai kartais komiškos, kartais drastiškos, kartais dramatiškos, bet nebanalios istorijos. „Įrodymas“ ir „Trečiasis melas“ – romanai, „sudėlioti“ iš retrospektyvų, į pasakojimo tinklą netikėtai „įneriančių“ papildomų siužetinių linijų. Visi romanai sudaro psichodelinį, realistine maniera temperuotą kūrinį. Be kita ko – neginčytinai postmodernų...

Kristof be didelio vargo pavyksta išvengti subjektyvumo, kuriuo kaltinamas realizmas, mėgdžiojantis tikrovę, pasaulį vaizduojantis su išankstinėmis nuostatomis ir žinojimu, koks jis yra arba turėtų būti. Rašytoja nėra subjektyvi vien dėl to, kad jos dėmesys krypsta ne į subjektą, o kažką už jo. Teigiamas ne toks pasaulis, bet neaiškinama, koks jis turėtų būti. Analizuoti ir interpretuoti paliekama skaitytojui, o autorė tiesiog aprašo, konstatuoja nevartodama metaforų, palyginimų, metonimijų ar kitokių stilistinių įmantrybių. Ir daro tai šiek tiek neįprastai, netgi asketiškai: jokio „nublizginto“ meninio stiliaus, vengiama emocijas galinčių išreikšti būdvardžių, tiksliai užrašomas kiekvienas žodis, mintys „guldomos“ į nesudėtingos sintaksės sakinius (dažnai vientisinius). Atrodo, kad ji naudoja tą pačią teksto kūrimo metodiką, kuria vadovaujasi ir knygos veikėjai – broliai Klausas ir Lukas, aiškinantys savo rašinių vertinimo kriterijus:

Nuspręsti, ar darbas vertintinas „Gerai“ ar „Negerai“, turime labai paprastą taisyklę: rašinys privalo būti tikroviškas. Mūsų užduotis aprašyti tai, ką matome, ką girdime, ką veikiame [...]. Rašome: „Mes valgome daug riešutų“, o ne „Mes mėgstame riešutus“, nes žodis mėgti, kaip ir mylėti, – netikslus, jam trūksta aiškumo ir objektyvumo. „Mėgti riešutus“ ir „mylėti Motiną“ reiškia visai ne tą patį. Pirmasis posakis perteikia malonų skonį burnoje, o antrasis – jausmą. [...] Žodžiai, apibrėžiantys jausmus, labai migloti; verčiau jų vengti ir aprašinėti daiktus, kitus žmones ir save, tuomet tai bus tikslus faktų išdėstymas. (P. 27–28)

Neutraliai aprašydama kažin kur varomą žmonių minią, sudegintų žmonių masę „Tranzito stovykloje“, fiksuodama brutalius veikėjų veiksmus, seksualinius iškrypimus, konstatuodama mirtį, Kristof „demonstruoja“ realizmą, su kuriuo įstengia susidoroti ne kiekvienas skaitytojas. Realistiškai pasakojamas tekstas sulaužo apsauginius skaitytojo barjerus ir leidžia (priverčia) kritiškai vertinti aplinką. Kristof neįvardija tautų ir rasių, sukėlusių karą ar tapusių aukomis. Vieninteliai orientyrai – Didysis Miestas ir Mažasis Miestas, Pasienis ir Užsienis – yra globalaus pasaulio, kuriame visa tai vyksta arba gali vykti, simboliai, ženklinantys ir gėrį, ir blogį... Pierre’as Barberis, sociokritikos teoretikas, teigė, kad rašymas „kitoniškai“ visada turi politinę reikšmę...

Teksto organika, ekspresija, konkretūs ir ryškiai individualizuoti personažai, persikeliantys iš vieno romano į kitą, fragmentiškumas ir realybės absurdo atmosfera – šitai jau buvo skaityta ir patirta, todėl pačioje pradžioje ir užsiminiau, kad įspūdis pakartojamas... Storas sąsiuvinis man pirmiausia asocijuojasi su Günterio Grasso Skardiniu būgneliu ir visa šio autoriaus Dancigo trilogija, kurioje netrūksta negatyvių, ryškių, o vis dėlto simpatiškų ir patrauklių veikėjų. Ir pagrindiniai veikėjai (Klausas-Lukas ir Oskaras) turi bruožų, leidžiančių juos gretinti ir daryti tam tikras bendras išvadas. Klausas ir Lukas – gražūs (tikint kita istorija – po sužeidimo luoši) jaunuoliai, apdovanoti prigimtiniu intelektu, vis dėlto apsimeta aklais, kurčiais, psichiškai neįgaliais, kad šitaip išvengtų mokyklos ar kitokios „socializacijos“. Grasso Oskaras, sulaukęs trejų metų, irgi pasirenka neįgalumą kaip būdą nekartoti savo tėvų gyvenimo kelio. Kitaip tariant, gyvena su kaukėmis. Jie mokosi iš dviejų knygų: Klausas ir Lukas teturi tėvo žodyną ir Bibliją, Oskaras vadovaujasi Rasputino biografija ir J. W. Goethe’s romanu Sielų giminystė. Oskaras išduoda savo tėvą lenką Brodskį. Klausas su Luku irgi išduoda tėvą imituodami jo pabėgimą (iš tikrųjų juo tik pasinaudoja kaip išminuotoju, kuriam lemta žūti). Ir dvyniai, ir Oskaras – kūrybingi personažai (Klausas – poetas, Oskaras – muzikantas), kuriems nepakanka kūrybinės galios ir valios užpildyti viduje ir aplinkui žiojinčią tuštumą. Supami beprasmybės, jie kuria ir griauna vienu metu, o moralę iškeičia į, anot Anthony Giddenso, mokėjimą, sugebėjimą daugmaž sėkmingai kontroliuoti savo gyvenimo sąlygas. Atrodo, kad jie slopina natūralų vitališkumą bijodami prarasti kontrolę...

Minėtuosius kūrinius vienija ir bendra veiksmo erdvė (karas, vėliau ir pokaris) bei vieta, kurioje vyksta veiksmas: abiem atvejais (Mažasis Miestas ir Dancigas) tai mikrokosmosas, didžiausia koncentracija to, kas vyksta makrokosmose – pasaulyje ar Vokietijoje. Grassas fašizmą suvokia kaip konkretų, o ne abstraktų reiškinį (universalios prasmės atsiveria pasakos forma pateikiamuose pasakojimuose), o Kristof abstrakciją naudoja kaip priemonę apibendrinti visus nusikalstamus režimus. Bet abiem atvejais galime kalbėti apie kolektyvinę kaltę, kuri neišvengiamai prislegia visus, gyvenančius karo niokojamoje visuomenėje ir netgi šalia jos (veikėjai – ne aukos, o bendrininkai)...

Günterio Grasso stilius – tai parodijos, grotesko, juodojo humoro, fantastinių elementų ir fikcijų sampyna, Agotos Kristof pasakojimas – monolitiškas tekstas, kuriamas labai saikingomis priemonėmis ir nuo pradžios iki galo liudijantis gyvenimo fiktyvumą. Abu kūriniai kartu empiriški ir metafiziški (humaniški, jei humanizmo esmė yra metafizinė), subjektyvūs ir objektyvūs (nesiūlomas tokio pasaulio, koks jis turi būti, modelis). Bandydama lyginti Kristof ir Grassą, jokiu būdu nenoriu įžvelgti galimų įtakų, teigti epigonizmą ar panašiai. Šie du rašytojai – dvi savarankiškos „kategorijos“, tad bandymas juos lyginti gal ir per drąsus, bet...

Šioje vietoje, matyt, reikėtų liautis „filosofuoti“ ir palikti erdvę „atidžiau mąstantiems“. Akivaizdu, kad Storas sąsiuvinis recenzijos autorei labai patiko, todėl visi įvarčiai buvo mušami į vienus vartus...