Storas sąsiuvinis

Šioje knygoje nebus nė vieno konkretaus vietovardžio, miesto ar šalies pavadinimo, nė vienos pavardės.

Bus mažas miestelis K., esantis kažkur šalia dviejų valstybių sienos. Bus karas, tik niekur nebus įvardinta, ko ir su kuo. Bus kareiviai, šnekantys svetima kalba ir varantys gatvėmis žmones, priklausančius grupei, kuriai priklausantys nebelaikomi žmonėmis. Dar bus Išvaduotojai su tankais, garsiais šūkiais apie laisvę ir spygliuotų vielų siena, atkertančia nuo viso likusio pasaulio.

Bet tai – ne problema. Pagal rašytojos biografijos faktus galima nustatyti, apie kokias valstybes kalbama, o ir “svetimų kareivių” ar “išvaduotojų” identifikacija pagal jų atliekamus veiksmus taip pat nesukelia problemų, kaip ir pati istorinė situacija ir įvykiai.

Trilogiją sudaro trys atskiros dalys - “Storas sąsiuvinis”, “Įrodymai” ir “Trečiasis melas” – parašytos skirtingu laiku, bet sudėtos į vieną knygą.

Pirmoji trilogijos dalis labai panaši į pjesę – daug dialogų, trumpi skyreliai, intensyviai besirutuliojantis veiksmas. Knyga prasideda scena, kai moteris, gelbėdama vaikus nuo bado ir bombardavimų sostinėje (“Didžiajame Mieste”) atveža juos pas savo motiną į pasienio miestelį (“Mažąjį Miestą”). Vaikų senelė, miestelyje žinoma kaip Ragana (dėl to, kad įtariama – ir greičiausiai ne be pagrindo – nunuodijusi savo vyrą), tokia perspektyva toli gražu nėra sužavėta. Bet vaikus pasilieka.

“Senelė yra mūsų Motinos motina. Prieš atvažiuodami gyventi pas ją, nežinojome, kad mūsų Motina dar turi mamą.
Mes ją vadiname Senele.
Ji mus vadina kalės vaikais."

Žavingas ir pačios Senelės personos apibūdinimas.

“Senelė niekada nesiprausia. Pavalgiusi ar atsigėrusi, burną nusišluosto skarelės kampu. Ji nenešioja kelnaičių. Užsinorėjusi šlapintis, sustoja, išskečia kojas ir paleidžia srovę ant žemės po sijonais. Žinoma, ji taip nedaro namuose.”

Dvyniai Klausas ir Lukas – keisti vaikai. Jie neišskiriami, kaip vienas asmuo. Jie niekur neina vienas be kito ir viską daro kartu.

Ką jie daro: dirba visus ūkio darbus, mokosi skaityti ir rašyti, užsiiminėja pratybom. Pratybos būna įvariausios – nekalbėjimo, badavimo, kūno lavinimo, sielos lavinimo ir pan. Kad nebeskaudėtų, kai juos muša Senelė ar svetimi žmonės, jie daužo vienas kitą, kol pripranta prie skausmo. Kad nebeskaudintų šiurkštūs žodžiai, tariami jų adresu, jie atsisėda vienas priešais kitą ir apvadina vienas kitą pačiais baisiausiais įžeidimais, kuriuos tik gali sugalvoti. Kad nustotų skaudėti dėl nebegirdimų (tik kažkada iš Motinos lūpų girdėtų) meilių žodžių, jie kartoja juos tol, kol šie nebetenka prasmės. Ir viską, kas atsitinka svarbaus, jie rašo į Storąjį Sąsiuvinį.

Ko jie nedaro: niekada neverkia, nežaidžia ir niekada nieko nepamiršta. Jie pasiekia to, ko nori, praktiškai nesiskaitydami su priemonėmis. Tačiau savotiškas garbės ir sąžinės kodeksas pas juos yra, ir kai kunigo šeimininkė (jauna, simpatiška moteris, besirūpinusi jais ir padariusi jiems daug gero) pasityčioja iš gatve varomų iš bado išsekusių žydų, jie to taip nepalieka.

Šeimininkė sako:
- Jūs per daug jautrūs. Geriausiai būtų užmiršti, ką matėte.
- Mes niekada nieko neužmirštame.
Ji stumteli mus prie durų.
- Nagi nusiraminkite! Jūsų tai visai neliečia. Jums taip niekada nenutiks. Tie žmonės – tik gyvuliai.

Kai atsitinka nelaimingas atsitikimas, niekas negali įrodyti, kad tai padarė šie maži berniukai. Įtaria, beveik žino, bet įrodyti negali.

Tačiau žaidimas – painus, kaip pats gyvenimas - tik prasideda, kai neišskiriamiesiems dvyniams lemta išsiskirti. Tik po daugelio metų jų keliai vėl susitiks...

Pirmoje dalyje viskas aišku. Antroje dalyje apsiverčia viskas, kuo jau buvai patikėjęs. Trečioje dalyje viskas dar kartą pasikeičia, ir vėlgi manai pagaliau supratęs, kaip ten buvo iš tikrųjų. O gal tik tariesi supratęs. Bešališku, beveik abejingu tonu pasakojama apie dalykus, nuo kurių šiurpas nugara bėgioja. Su žiauriai tiksliomis smulkmenomis. Seniai kokia knyga bebuvo mane taip sukrėtusi, prasibrovusi ten, kur prasibrovė ši. Sąsiuvinio motyvas pasikartoja ir apjungia visas tris dalis. Kas jame, tiesa ar melas? Galbūt ir tas, ir tas. Juk sugebėjimas meluoti sau ir kitiems iki pat galo – irgi menas. Ypač kai pripažinti tiesą gali pasirodyti pernelyg sunku.