Stiklinis namas

Gražus pasakojimas apie paprastame daugiabutyje gyvenančias spalvingas asmenybes. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai klasikinė istorija su laiminga pabaiga. Taip, pabaiga tikrai laiminga.

Mergaitės lūpomis rašytoja dėsto, tikriausiai, apie savo ar artimo namą. Namas iškyla kaip kiekvieno mūsų užuovėja, prasmės siekis, gimimo ir egzistencijos buveinė, saugi būtis. Namas labai brangus, jo istorija unikali. Užsimenama kieno gyventa, kas gyvena dabar. Įdomios sentencijos prieš kiekvieną dalį, nukreipia smalsų skaitytoją, įveda jį į įvykius, kaimynų ir giminaičių nuotykius. "Mes nesame blogi, kol prisimename, kad buvome geri", rašo autorė.

Apysaka labai aptaki, tačiau kiekviena jos dalis, lyg atskiras pasakojimas.

Gyventojai atskleidžiami su subtiliu jautrumu, nors jų poelgiai nedetalizuojami, jie nesiaiškina santykių, netriukšmauja. Ką kiekvienas išgyvena, matom tarp eilučių, o savas kančias jie linkę slėpti. Kaip knygoje elgiasi tėvai, mato jų vaikai. Kokie tų vaikų ateities lūkesčiai ar norai, parodyta itin atsargiai, be jokio moralo.

D. Urnevičiūtei būdingas psichologizmas, eilinių žmonių, būtent teigiamų, gerųjų charakterio savybių iškėlimas. Net personažų mintyse "šokančios kibirkštys", meilės spalvos, liūdesys, praradimas, arba per didelis kito žmogaus išaukštinimas, puslapiuose nupiešta kuklia akvarele.

Įžvalgumas - pagrindinis D. Urnevičiūtės kūrybos bruožas. Meilė kiekvienam savo sukurtam personažui - tikras meistriškumas.

Šių dienų jauniems rašytojams D. Urnevičiūtė, puikiausias pavyzdys kaip reikia rašyti apysakas, kokia forma jas pateikti, kad susidomėtų net didžiausi paniurėliai.

O mažą knygelę būtinai pasiimkite į kelionę...