Stikas

Labai žmogiška knyga. "Žmogiškumas" tiesiog liejas per kraštus. Taip, žmogau. Ne, žmogau. Eime, žmogau. Paklausyk, žmogau. Tu durnas, žmogau? Iš tikrųjų pati knyga labiau panašėja į pigaus holivudiško filmuko scenarijų nei į rimtą literatūrinį kūrinį. Na, nebent to scenarijaus imtųsi Quentino Tarantino, jau perkėlęs į ekraną vieną Elmore Leonardo kurinį. Bet kol jis to nepadarė... Skaitai, žmogau, ir be ypatingų pastangų iškyla tau prieš akis gražus vaizdelis. Palmės. Merginos su papais, besiveržančiais į laisvę. Vyrukai, vaidinantys kietesnius, nei iš tikrųjų yra. Narkotikai, vartojami dažniau nei juoda duona su sviestu. Vairuotojų apranga, derinama prie automobilio spalvos. Buvęs kalinys, miegantis su savo boso žmona, meiluže ir finansininke. Santeria ir dievo bausmės baimė. Turtinga ponia, miegamajame žaidžianti "karalienę ir vergą". Golfo klubai. Meilė su mezalianso prieskoniu. Pikti juodaodžiai. Dar piktesni kubaniečiai. Pinigai, netelpantys į piniginę. Automobilių gaudynės. Mafija. Viskas iki skausmo matyta, girdėta ir pakankamai artima kiekvieno padoraus naujalietuvio širdžiai.  Tik bėda ta, kad šie knygų neskaito.