Sraigė su beisbolo lazda

Ilgą laiką negalėjau atsikratyti minties (ir vilties), kad Sigitas Parulskis turėtų rašyti poeziją, gal net ir tik poeziją. Juk gana ilgą laiką autorius buvo sietas su mūsų poezijos postmoderniškėjimu, poezijos išvadavimu nuo siaurų temų, pereinant prie visų, įteisinant žemąją leksiką ir pan. Žodžiu, padovanojęs mūsų skaitytojams keletą romanų ir esė rinkinių, autorius, matyt, jau senokai nebeketinęs grįžti prie trumpos distancijos (eilėraščio) dabar sviedžia dar vieną – trumpų istorijų žanrą. Internautai žino, kad „Sraigė su beisbolo lazda“ – viename internetiniame portale mirgėjusių ir kabojusių tekstų rinkinys.

Internete šių tekstų  neteko skaityti, todėl ir jų buvimo ten interpretacijos negaliu pateikti. Skaičiau tik (net!) knygą. Keletą savaičių, besimėgaudama galimybe sugrįžti į jau perskaitytus knygos tekstus, prisiminti apie ką jie ir kaip, leisdama sau užmigti beskaitant ir gelbėdama knygą nuo itin susidomėjusio ir siekiančio nagais ją pažinti savo katino.

Knygą sudaro 43 gana skirtingos, bet ne per ilgiausios apimties istorijos-pasakojimai-mini siužetėliai. Iš pradžių tekstais slysti gana lengva, jie persmelkti įvairių kasdienybės detalių. Tačiau kasdienybė tėra tik raktas į daug tikresnio, individualesnio ir gana neįprasto gyvenimo duris. Atrakinę šį raktą patenkame į netikėtą pasaulio regėjimo perspektyvą. Šiandieninės reklamų ir tv-realybės šou apsikrėtusios, besišypsančios Lietuvos čia nepamatysime (sušmėžuoja nebent kokia citata, ironijos persmelkta nuogirda), depresija sergantys, viskuo nusivylę taip pat neras čia kelio į laimę. Laimingų žmonių ar atsitikimų čia ir šiaip labai nedaug. (gal tik pora bepročių, visuomenės atskirtų, laikomų savaime suprantamais dalykais, čia yra laimingi). Bet yra tikrumo, jausmo ir suvokimo apie kitą, šalia egzistuojančią erdvę, laiką, patirtis, plyta ar bent jau STOP ženklas šiame bėgančiame ir nesižvalgančiame pasaulyje.

Nežinau, ar verta apibrėžti „Sraigės su beisbolo lazda“ temas. Iš esmės, jos artimos visai S. Parulskio kūrybai, nenutolsta nuo autoriaus eseistikos temų, gal net kai kada jas pratęsia. Kita vertus, jų visų nebūtina minėti ir dėl kažkur skaitytos autoriaus citatos: „Negaliu teigti, jog Šventąjį Raštą taip paprasta prilyginti žurnalams su nuogomis bobomis, bet tai, jog man iš esmės visuomet rūpėjo tik Dievas ir moteris, yra tiesa. Dvi temos, kuriomis viskas prasideda, iš kurių viskas atsiranda ir kuriomis viskas pasibaigia“. Dar ir mirtis, pridėčiau aš. Visa kita – žmogaus pretenzijos, pop kultūra, Darwinas, Freudas, menininko pasaulėžiūra, Vilniaus pajauta, susvetimėjimas, tikrumo paieškos... – yra tarp. Kažkodėl neapleidžia jausmas, kad šią knygą turėtų perskaityti kiekvienas, ar bent jau kiek įmanoma daugiau lietuvių.

Tekstuose nuolatos galime pajusti kažkokį gilesnį kontekstą. Apsiskaitymą, nestandartinį požiūrį, situacijų išsprendimą. Nors viskas šalia: ir vartotojiškas mąstysena, ir intelektualumas, ir gilių jausmų paieška, ir brutalus vienkartinis seksas, ir šio pasaulio prasmė, ir beprasmybė („Sunkiausia šiame pasaulyje pakelti beprasmybę, net jeigu tai būtų snukiadaužis. Gauti į snukį norisi už ką nors (pageidautina – už moterį arba teisybę), bet gauti šiaip sau, be paaiškinimų – velniškai skaudu“, 126 psl.). Be estetiškų gestų pasakojama apie patirtį, pilną smurto, agresijos, pažeminimo. Gana dažnai bandoma išsiplėšti iš kasdienybės tinklo, įskelti kibirkštį, sukrėsti, pažadinti, atkreipti dėmesį – net ir Dievo (ar bent jau Bažnyčios): „Bažnyčia tam tikra prasme lyg ir Dievo kalėjimas, niekur jis iš jos negali išeiti. Nueini į bažnyčią, ten rūksta dūmai, saldžių paveikslų prikabinėta, kunigo balsas aidi kaip kalnuose, tai ir tiki, kad yra pragaras, aliejus, Judas su šventaisiais ir amžinybė kaip nesibaigiantis kaifas. O kai išeini iš bažnyčios ir, pavyzdžiui, patrauki į naktinį klubą, ten irgi rūksta dūmai, bet nėra paveikslų ir jokio aido, paskui pasipila kokteiliai, narkotikai, kekšės ir jokio Dievo ten nebelieka, nusispjaut tau į visas amžinybes, viskas atrodo tik kvailos pretenzijos, ir viskas be galo laikina ir dėl visko kartu gerklėje.“ (16 psl.). Šiuolaikinio žmogaus santykis su Dievu, tikėjimu apskritai (ne tik religija siaurąja žodžio prasme) verčia aiktelėti, kartais šokiruoja. Bet nepraslysta. Lieka. O dažnai net ir atspindi tikrąją padėtį: šiame pasaulyje „Dievo siųstuvas silpsta, jo veikimo diapazonas vis siaurėja ir menksta“. (16 psl.)

Labai taikliai parenkami apibūdinimai šiandienos įvykiams ir reiškiniams: lietuviškas kinas – vertas pakikenimo, lietuviška politika – verta galvos palingavimo, lietuvių televizija, popsas, vairuotojai – verti pasibjaurėjimo. „Lietuvoj viskas juokinga, išskyrus humorą“ (122 psl.).

Moterų ir vyrų santykių paradoksas, gal tiksliau santykių iširimas, nebūvimas, kontakto, ryšio, harmonijos paieška ir žinojimas, jog nerasi, nebuvo, nėra ir nebus niekada – labai svarbi šios knygos dalis. Vyras ir moteris dažnai yra arba susvetimėję sutuoktiniai („Bernardas jau seniai nebemyli  žmonos, bet priverstas su ja gyventi po vienu stogu. Kad noras su ja gyventi baigėsi, Bernardas suprato jau prieš keletą metų. Bandė smarkiai gerti, mėgino susirasti meilužę, bet visi bandymai išsiskirti buvo kažkokie nevykę, mėgėjiški, viskas, ko jis pasiekdavo, būdavo tik silpna, paniekos pilna žmonos šypsena.“, (31 psl.)) arba dailininkai ir kiti „nefiksuotą darbo laiką“  turintys tinginiai bei girtuokliai ir jų „menkai emancipuotos“ moterys. Šiaip jau, moterys ir vyrai – nuo Adomo ir Ievos iki eilinio vyruko ir kekšės. Nors situacijos gana dažnai yra tragiškos, sukrečiančios, paradoksalios, įstriginančios žmogų  vienoje vietoje, kita vertus – tarsi pirštu rodančios, kad ir kiek besiplėšytum, vis tai nieko verta, tai tik dar vienas savęs apgaudinėjimas. Dar tik vienas bandymas išvengti mirties. „Būna tokių baisių akimirkų gyvenime, kai staiga supranti esąs mirtingas. Reikėtų šias akimirkas vadinti Adomo ir Ievos kompleksu. Ko gero, jie taip jautėsi, kai atsikando vaisiau ir išlėkė iš Edeno. Tai gali būti bet kas: obuolys, slyva, eilutė knygoje, šešėlis už lango, pažįstamo, artimo žmogaus laidotuvės – staiga persmelkia amžinybės ledas tiesiojoje žarnoje, ir visas tavo civilizuotumas ištirpsta. Suvoki, kad tai, ką vadini gyvenimu, meile, atsakomybe ir kt. įmantriomis apsaugos nuo beprotybės priemonėmis, gali būti sutraukta iki tavo kūno, kuris tėra būsimoji  puota visokiems parazitams...“ (48 psl.). Bet S. Parulskis kaip visad yra ne tik žemoji leksika, kūnas, seksas, kasdienybė, buitis, bet ir dvasiškumas, siela, neįprasta būtis, šventė. Visa taip susilieję, kad sunku atskirti, ir gal net vienas be kito neegzistuoja. „Kai esu silpnas, piktžodžiauju ir priekaištauju, nes noriu priešininko, didesnio, nei esu. Kai esu stiprus, šlovinu ir dėkoju, nes noriu gailestingumo, didesnio, nei žmogus gali“ (95 psl.).

O labiausiai ši knyga, matyt, apie žmonių poreikį šiame pasaulyje, kad ir koks jis bebūtų, kad ir kokį kiekvienas kitokį mes jį matytume, susikalbėti: „žmonėms labai retai suteikiama galimybė susikalbėti, idealiai suprasti vienas kitą, kartais galbūt tiktai kartą per visą gyvenimą, o štai nesusikalbėjimo galimybių milijonai“ (162 psl.). Nežinau, bet manęs ši knyga „neužgrūzina“, ji ne depresuojanti, tiesiog slystanti šios dienos, šio pasaulio paviršiumi ir labai dažnai užkabinanti gilesnius, nevienadienius klodus, priverčianti sustoti ir pamąstyti.