Spraunius prieš Spraunių

C&P prieš Sprauniaus kaukę

Visai rimtai pritarčiau Antano A. Jonyno žodžiams, kad A. Spraunius yra vienas iš nedaugelio, kurie po nepriklausomybės bandė rašyti kitaip, naujai, kiek įmanoma adekvačiau mūsų laikų situacijai, kuri buvo ir greičiausiai iš esmės liks apibūdinama postmodernizmo sąvoka. O kaip atrodo literatūrinis postmodernizmas Lietuvoje? Įsivaizduokite besigaluojantį rašytoją, priverstą ne rašyti, o vergiškai dirbti valstybei arba kapitalui, kelti įvaizdį ir kalti pinigus ne sau, o jiems. Įsivaizduokite nustekentą menininką, valstybinės kultūros politikos supančiotą ir viešaisiais ryšiais apraizgytą jo gyvenimą, kai jis, ideologinių kvaišalų prišertas naivuolis, priverstas iš paskutiniųjų trimituoti apie meno prasmę ir kūrybos laisvę. Toks dvilypis neva postmodernistinis „intertekstualumas“ tarp gyvenimo tiesų ir priverstinio melo suskaido menininko gyvenimą į „sau“ ir „kitiems“, suskaldo jo asmenybę į nesutaikomus polius ir ją kanibalizuoja – „sau“ ir „kitiems“ priversti be gailesčio ryti vienas kitą. Jei nugali „sau“ – menininkas pasitraukia iš sociumo, tokį pasitraukėlį visi išvadina nevykėliu, egocentriku, eskapistu ir tuojau pat užmiršta. Jei laimi „kitiems“ – žmogaus nebelieka, mes matome gryną įvaizdį, tobulą viešai demonstruojamą kaukę, kuria ir džiaugiamės.

Vos paėmęs į rankas naują A. Sprauniaus knygą, iškart pamaniau: viskas, kapec, susidvejino A. Spraunius – kaip komercinės žiniasklaidos žurnalistas iš vienos pusės ir ne pelno siekiantis rašytojas iš kitos. Knyga kaip dvigalvis slibinas. Vienaip vartant – poezija ir proza, pervertus leidinį – žurnaliūginės esė, jau skelbtos internete ar girdėtos per radiją. Ir tik įdėmiai išstudijavęs visą knygą suvokiau, kad jokio susidvejinimo, susiskaldymo, jokio antagonizmo „Spraunius prieš Spraunių“ absoliučiai nėra. Šios knygos eilėraščiai ir proziniai vaizdeliai itin panašūs į prieš 3 metus pasirodžiusios knygos „Letos pliažai saulėti“ poeziją. Brutaliai, sarkastiškai ir ciniškai aprašinėjamas šiuolaikinis lietuvis – asmenybė, kalbanti laikraščių antraštėmis, reklaminių šūkių nuotrupomis ir televizijos žvaigždžių posakiais... Laimingas, fu..., ir savimi, bl..., patenkintas... Panašus modernių laikų sociumo išgama piešiamas ir publicistiniuose esė žanro tekstukuose. Autorius nepatenkintas žmonių unifikavimu, viešųjų ryšių įsigalėjimu, žmogiškų tarpusavio santykių komercializacija... Trumpai tariant, vartyk nevartęs tą knygą: žanras – vis kitas, o idėjos – tos pačios. Gal esu aklas, tačiau neįžvelgiau jokios priešpriešos tarp Sprauniaus – vergo, už pinigus rašančio kapitalistams, ir Sprauniaus – laisvo kūrėjo, už dyką rašančio sau. Abudu Sprauniai užsiima ne kuo kitu, o sociumo kritika: vienas kritikuoja kaip poetas, kitas – kaip žurnalistas.

Sociumo kritika, aišku, nuostabu, tik kad ji... kažkokia tradicinė, nuvalkiota, neradikali, vienmatė ir... kažkokia susitaikėliška. Ajajai, kaip viskas blogai, bet nieko nepadarysi – toks lietuvių mentalitetas... Ajajai, kaip sunku asmenybei, bet prieš vėją nepapūsi – toks visas pasaulis... Ir lietuvių mentalitetas, ir visuomeninė pasaulio santvarka, ir visi sociumo santykiai – tik prievartinė konvencija, kurios sąlygas galima ir reikia keisti. Sukurkim, pavyzdžiui, alternatyvą Rašytnamiui, plėskim knygų savilaidą... Darykim, Sprauniau, pūskim, o ne dejuokim tuščiais diskursais! Tu – du vienodi Sprauniai, mes – irgi du (Castoras su Polluxu), žiūrėk, jau ir keturi darytojai, o ne rašytojai. Aure, dar ir J. Erlickas su visa Fabijoniškių proletarų gauja prisidės...

Užsisvajojau, grįžtam prie reikalo. Kadangi literatūrinė akistata „Spraunius prieš Spraunių“, mano manymu, nepavyko (nėra jokio ypatingo konflikto), įdomumo dėlei nutariau suorganizuoti virtualią diskusiją „C&P prieš Sprauniaus kaukę“. Užduosiu kvailus klausimus, o autorius atsakinės iš konteksto išplėštų savo internetinių straipsnių nuotrupomis. Žiū – gal kokia kaukė netyčia ir nukris.

– Ar tavo knygose ir straipsniuose deklaruojamos idėjos – tik įvaizdžio dalis, tik viešai demonstruojamos kaukės paviršius?

– Slėpynės – viena paskutinių (gal ir paskutinė) poetų PJ („pijaro“) galimybių, tai maždaug viskas, ką pavyko išsaugoti iš stovėsenos pranašo poza.

– Taip besislėpdamas ir daraisi „pijarą“? Bet ką tada tu „pijarini“? Kieno įvaizdį kuri? Savo? Savo slėpinio? Savo kaukės?

– Reikalai dabar tokie, kad visi diskursai tarsi gebenės vyniojami apie įvaizdžio kamieną – toks yra privalomas, nes vyraujantis ir todėl kategoriškas, mąstymo apie bet ką mechanizmas ir vertinimo matrica. Jei juo nesinaudoji, sėkmės šansų, galima sakyti, neturi jokių. Nesvarbu – raugtum kopūstus parduoti turguje ar valdytum nuosavą prekybos tinklą. Ar rašytum genialią poeziją. Sardeles ar mobilųjį ryšį galima mistifikuoti kiek širdis geidžia, todėl jauno, entuziastingo kapitalizmo sąlygomis tokių pat konkuruojančių prekių sėkmė rinkoje labai priklauso nuo „įpakavimo“ – kuo herojiškesnių, dramatiškesnių, intymesnių, įkyresnių etc. reklamos kampanijų. Atsiranda net tvirtinančių, kad PJ ir tėra esminė šiuolaikinės kultūros forma.

– Tai tu esi prekė? O tavo tekstai – šios prekės reklama?

– Sakoma, kad Vakarų šalių kapitalistinės visuomenės išsiskiria pirmiausia pragmatizmu, tai yra dalykiškumu ir naudos siekimu. Bet ar yra kur nors kokia nors visuomenė, kurios nariai nenorėtų naudos, dalykiškų santykių ir galų gale gerovės, ramaus, stabilaus gyvenimo sau ir savo vaikams? Mes, egocentriški jauno ir plėšraus kapitalizmo augintiniai, labiausiai mėgstame pasakoti apie save.

– Ar kapitalizmas tau yra nekvestionuojama duotybė? Negi nematai alternatyvų?

– Ar dabartinė tikrovė taip jau kategoriškai reikalauja mąstymo „grynumo“, pasiskirstymo į „kairę“ ir „dešinę“? Šiuolaikiniame rinkodaros valdomame pasaulyje, kur „tinka viskas“, „viskas“ yra vienodai svarbu kaip ir vienodai nesvarbu, bet apdorota taip, kad būtų galima be problemų parduoti. Jeigu priemonės „neša pelną“, viskas gerai.

– Taip svaičiodamas tu neperžengi siaurų mums primesto diskurso ribų ir pili vandenį ant ekonomine marksizmo teorija pagrįsto neoliberalizmo girnų. Toli gražu ne viskas perkama ir parduodama. Be to, egzistuoja daugelis dalykų, kurių neįmanoma parduoti, nes jų niekas neperka, pavyzdžiui, niekam neparduosi savo senos motinos arba naujoviškos poezijos.

– Poezija yra balsas tyruose, tire ir tyrelėje. Jo, jo, poezija – tai likimas, very very likimas. Taip, poezija misionieriškai siekia atverti pasaulio grožį ir reiškia estetines filosofines įžvalgas.

– Užknisai nuolatiniu savo maivymusi, paslėptų prasmių žaidimais, nutylėjimais, parabolėmis ir pseudoezopine kalba. Manau, kad tu esi kaukės kaukė.

– Žaidimas – rimčiausia, ką mes galim sugalvot gyvendami.