Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Spraunius prieš Spraunių

Spraunius prieš Spraunių Dviejų dalių eseisto, poeto ir filosofo knygelė pasižymi keistu jo siekiu viską tobulinti, gražinti, ieškoti logiškų ir racionalių paaiškinimų reiškiniams, kurie jam neatrodo gražūs ir tobuli. Dalyje „Profesionalų godos: pasakojimai, pasakėčios, giesmės“, kur daugiausia įsivaizduojamos kasdienybėje neįmanomos, absurdiškos situacijos, protestuojama prieš sparčiai besivystančių technologijų įsibrovimą į subtilų žmogaus pasaulį. Tyčiojamasi iš verslo etikos, piliečių priklausomybės nuo telefono, skubėjimo, mandagumo reikalavimų, sąmoningai vos slepiama ironija ir sarkazmas. Pabrėžtinai keistų personažų, pakliūvančių į neįtikėtinas situacijas, elgesys perteikiamas šaltu, racionaliu tonu, gausiai vartojant (daugiausia neišverstus) angliškus žodžius ir oficialių raštvedybos ataskaitų kalbos stilių: supraskite, kokie mes tapome nedvasingi.

Eilėraščiuose, kuriuos autorius pakylėtai vadina giesmėmis, jaučiamas toks pat bjaurėjimasis technologizuotu pasauliu: tokie pat staigūs įvykiai, vaizduotės protrūkiai negailestingai „apnuogina šiuolaikinės visuomenės ydas“, kaip mėgsta sakyti kritikai. Kažkokios keistos „gryno žmogiškumo“ paieškos nenumaldomai „europėjančioje“ Lietuvoje vis dėlto atrodo profesionaliems humanitarams skirta sritis, o ir tekstai atsirado iš gryno altruizmo: „Apskritai, ar ši trumputė situacija, repriza verta būti pavadinta istorija ir nusipelnusi, kad dėl jos kam nors kiltų kokių nors klausimų?“ (p. 142). Man, pavyzdžiui, kyla. Atrodo, jei autorius pats turėtų daugiau laiko, mielai rašytų ir tradicines istorijas su užuomazga ir atomazga. Neaišku, kurioje barikadų pusėje jis vis dėlto yra.

Antrą dalį „Mes, alkoholikų vaikučiai“ sudaro esė, kuriose parodomos puikios poeto visų sričių žinios: samprotaujama apie šiuolaikinį meną ir rinkodarą, gausiai cituojami kultūros veikėjai, filosofai. Neretai vienu metu kalbama apie du dalykus, nors jie, atrodo, menkai susiję. Ar tai metafora, ar įmantrus intelektualinis žaidimas? Jaučiama stipri „tradicinių vertybių“ nostalgija, tik ne visai aišku, ką vis dėlto reiškia ši madinga frazė. Juk autoriaus negailestingai „preparuojamoje“ vartotojų visuomenėje irgi branginama šeima, o ir turtai, ir auksas – tradicinė vertybė, juk jų siekia net seniausių pasakų herojai. Kalbos stilius gana abstraktus, kupinas apibendrinimų ir patetiškų „mes“, o sintaksė kai kur tokia paini, kad skaitant nesunku „pamesti“ net ir labai gilią mintį.
Aleksandra Fomina
2008-03-02
 
Kita informacija
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Versus aureus
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 230
Kodas: ISBN 978-9955-34-044-7
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-09 20:39
Mir etwas zeit
kokios ten sintakses jei tokios sudetingos???
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą