Sonečka

Pirmoji ir turbūt geriausia Rusijoje ir Vakaruose garsios rašytojos knyga, išleista Lietuvoje. Tai nėra dabartinės rusų literatūros eksperimentai, jokiu postmodernizmu arba išsidirbinėjimais nė nekvepia. Ne konstruojamas tekstas, o pasakojama istorija.

Ulickaja atgaivina rusų psichologinės dramos tradiciją. Jos romanai – paprastų moterų gyvenimo istorijos, papasakotos paprastais žodžiais. Iš pirmo žvilgsnio tekstas toks nesudėtingas, kad neaišku, ar tai geriausių literatūros tradicijų tąsa, ar tiesiog išoriškai patraukliais įvaizdžiais žongliruojančios „moteriškos“ istorijėlės.

Autorę galima vadinti neosentimentaliste ar postsentimentaliste, klijuoti etiketes, tačiau geriausiai – perskaityti, ypač išsiilgusiems skaidraus pasakojimo ir paprastumo.

Šioje knygoje dėstoma uolios skaitytojos Sonečkos gyvenimo ir meilės istorija. Bibliotekininkė Sonečka susitinka iš Sibiro tremties grįžusį garsų dailininką, ir jų gyvenimai susipina į vieną.