Sofi pasirinkimas

Amerikiečių pokario rašytojas didžiuliame 600 puslapių romane – viename iš dviejų, kuriuos yra sukūręs, – pabandė aprašyti bene svarbiausius savo jaunystės įspūdžius, apmąstymus, įvykius ir patyrimus. Nors pavadinime minimas Sofi vardas, su ja susipažinsime tik 64 puslapyje, o iki tol išsamiai pasakojama apie viską, kas atrodo svarbu jaunuoliui, 1947 m. atvažiavusiam į Niujorką įgyvendinti savo svajonės – tapti rašytoju. Čia ir nevykusi jo karjera laikraštyje, ir šeimyninės peripetijos, ir gyvenviečių keitimas naujame mieste, ir daugybė erotinių fantazijų.

Galiausiai pasakotojas naujoje gyvenvietėje susipažįsta su keista porele: iš Europos ištrūkusia lenkaite Sofi ir jos meilužiu, „nevaldomu golemu“. Nuo tol jis seka visus jų bendro gyvenimo įvykius. Būtent jam Sofi pasakoja savo baisius išgyvenimus koncentracijos stovykloje, atvykimo į išganingą Ameriką ir (nevisiško) atsigavimo istoriją.

Kažin ar ši kraupi patirtis sudomintų jaunuolį, jei ne fizinis potraukis prie Sofi. Vis dėlto pirmiausia jis pasakoja apie save: nevykusius meilės nuotykius, bandymus padėti išnarplioti audringus Sofi ir Natano santykius, sutinkamų niujorkiečių portretus, savo vietos gyvenime paieškas. O kartu užrašo padrikus, nevientisus, bet smulkius Sofi pasakojimus apie sudėtingą savo praeitį, karo baisybes, liguistą prisirišimą prie Natano ir nepakeliamą kaltės jausmą. Įterpia daugybės autorių mintis apie koncentracijos stovyklų fenomeną, turbūt menkai amerikiečiams įsivaizduojamų įvykių fašizmo apimtoje Europoje aiškinimus, savo dienoraščius ir išsamią Sofi supusių žmonių (net koncentracijos stovyklos prižiūrėtojų) psichologinę analizę.

Ir pačiam pasakotojui nepristinga dvasinių kančių: kilęs iš vergvaldiškų Amerikos pietų, jis nuolat ginčijasi su Natanu dėl asmeninės atsakomybės už baltųjų nusikaltimus. Daug samprotauja apie Sofi „europietiškumą“, Amerikos regionų gyventojų skirtumus, religiją ir Dievą, muziką ir gydymą psichoanalizės būdu... Nors Sofi likimas lieka dėmesio centre, nepasakyčiau, kad visiškai į ją įsijaučiama. Tonas išlieka ramus net tada, kai pasakojama apie išties kraupius dalykus. Autoriaus patriotizmas susipina su saviironija.

Puikus vertimas leidžia nevaržomai keliauti siužeto vingiais prie tragiškos pabaigos. Vis dėlto Sofi atvejis toks sudėtingas, kad nenuostabu, jog 1980 m. Lenkijoje romanas uždraustas. Visada lengviau būti kategoriškam, nei bandyt suprasti ir užjausti. Nors ši knyga paliudija, jog Aušvico suprasti neįmanoma.