Skrydis virš gegutės lizdo

Užvertęs paskutinį šios knygos puslapį, pagalvojau – vargu ar atsiras kažkas, kas taip sugebėtų prikaustyti mano akis, o mintims suteiks tiek daug malonumo. Norėjosi, kad paskutinis sakinys niekada nesibaigtų. Reta knyga priveda iki tokios būsenos. VERTAS kiekvienas žodis.

Kenas Kizis neabejotinai nusipelnė užrašo ant knygos viršelio „kultinis autorius“. Rašytojas puikiai nutapė gyvenimą beprotnamyje, meistriškai iliustruodamas sudėtingus charakterius ir jų koegzistenciją. Visuomenė, suskirstyta į „normalius“ ir „nenormalius“, kurioje lyderiaujantys individai stengėsi įtvirtinti savo autoritetą, tapo panaši į absurdo namus, su taisyklėmis, kurias vieni žūtbūt norėjo išsaugoti, o kiti – jas sulaužyti. Galų gale ta pati sistema įkalino savyje abi kovojančias puses ir laikė tvirtuose principų ir protestų gniaužtuose.

Skaitydamas šią knygą labai gerai pajutau posakį „draugą nelaimėje pažinsi“, arba net galima jį perfrazuoti „draugą laimėje pažinsi“. Vienas pagrindinių herojų – Makmerfis – lošėjas, atvykęs į beprotnamį „nuskalbti“ nelaimėlių ir atsikratęs sunkių darbų, po truputį ima pralaužinėti ledus ir trupinti vieningą sistemą, tačiau pastaroji nėra bejėgė, todėl užverda kova. Po mandagumo kaukėmis slepiami mūšiai vyksta kiekvieną dieną, kol galų gale laive, kuriame sėdi jie visi, atsiranda skylė ir jis pamažu ima skęsti, retsykiais užsikabindamas už tvirtų uolų, kurios palėtina neišvengiamą žūtį.

Nenuspėjama siužetinė linija ir nuolat auganti įtampa, panardina į nesvarumo būseną. Kūrinyje nėra nei geriečių, nei blogiečių, todėl visi atiduodami skaitytojo teismui. Tai lyg katės ir pelės gyvenimas viename NARVE. Kaip pasakė pats rašytojas: „Vaikščiodami pro tas pačias duris mes niekur nenueisime“.

Viens į rytus nuplasnojo,
Antras nusklendė virš miško,
Trečias – virš gegutės lizdo.