Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Skėrių pusryčiai

Skėrių pusryčiai Unikalus skėrių etnosas

Gytis Norvilas – poetas, vertėjas ir eseistas. Pirmoji jo poezijos knyga „Akmen-skeltės“ pasirodė 2002 m. Debiutas buvo įsimintinas, todėl antrasis poezijos rinkinys „Skėrių pusryčiai“ suintrigavo. Antrosios debiutantų knygos dažniausiai indikuoja autoriaus stilių ir kūrybos bruožus, tad buvo įdomu sužinoti, kuriam literatūros kūrėjų luomui priklauso (ar save priskiria) poetas.

G. Norvilo antroji poezijos knyga šiame rašinyje nebus viešai paskersta, nebursiu iš jos vidurių lyg krivis krivaitis pasigavęs jautį, neaukosiu Norvilo eilėraščių tradicinės lietuvių literatūros kritikos dievybei, kad ir kokia ji būtų lyriška. Tokiam nukryžiavimui autoriaus tekstai nepasiduoda, jie įkyriai vėpso į tave, alkaną egzekutorių, kreivomis skėrių akimis, pasipuošę malūno girnų apykakle laukia egzekucijos, kurią įvykdęs galėtum pasisotinti, nors epigrafe buvai įspėtas, kad skėriais minta tiktai patys skėriai:

Kas liko nuo skėrių vikšrų,
suėdė skraidantys skėriai.
Kas liko nuo skraidančių skėrių,
suėdė šokinėjantys skėriai.
Kas liko nuo šokinėjančių skėrių,
suėdė skėriai rijikai.

JOELIO KNYGA SKĖRIŲ RYKŠTĖ

Inkvizicijos laikais krikščionys nepaklusniuosius neretai uždarydavo į šešiasienį veidrodinį kambarį, kuriame kalinys dažniausiai išprotėdavo nuo, pavadinkim, hiperrefleksijos – persisotindavo savo kūnu, dvasia ir tuomet, pasak inkvizitorių, atlaisvindavo protą ir sielą Dievui. Ši G. Norvilo poezijos knygos koncepcija pagrįsta refleksija – reflektuoja ir skaitytojas, ir tekstas. Gelbsti fenomenologija, ja remiantis galima įmąstyti paradoksą – pažvelgti į tą veidrodžių kambarį, kuriame uždarysime šiuos tekstus, iš šono; stebėti jų santykį su skaitytoju (t. y. savimi) bei tarpusavyje ir jį d o k u m e n t u o t i. Panaudosiu šį inkvizitorių metodą, norėdamas paaiškinti ir apmąstyti knygos komunikaciją su savimi, autoriumi ir aplinka.

Knygos meniu:

I. stuburėjimas
II. ištinimai
III. ketvirčiavimas
IV. dykrose

I. Stuburėjimas

Pirmasis eilėraštis, pavadintas „stuburėjimu“, yra bene svarbiausias knygos akcentas, barjeras, kurį reikia perprasti ir perlipti. Tai iš tikrųjų neįtikinamiausia poza, ja norima pridengti pagrindinį knygos veidą, kompozicijos netvarką, prasmių chaosą; norima įteigti s t u b u r ą, kaip ašį, monumentą. Eilėraštyje dešimtį kartų panaudojama stuburo galimybė (plg. „turiu stuburą – kai...“) ir šešetą kartų duotybė (plg. „mano stuburas“), taip legalizuojant subjektą, kaip žmogaus, knygos, poeto ašį. Tačiau visa tai tėra farsas, nes stuburas savo kategorišku vaizdiniu tiktai apnuogina veidą, kaip vienintelį estetikos ir etikos šaltinį tolesniuose eilėraščiuose: „veidas veidas veidas“, „šachidė“, „senelio paminklas dirbtuvių meistrui“ etc. Stuburo įvaizdis virsta dekoratyviniu – jis egzistuoja savo sąlygomis, praranda kontekstą, nes pats neturi ašies, ir visiškai nuvertėja, įgalindamas v e i d ą komunikacijai. Šiuo atveju eilėraštis yra lyg raktas, nes tik supratę šią apgaulę suvokiame veido svarbą apskritai visoje knygoje, nes jis pakeičia sunykusį stuburo įvaizdį. Prasilaužus pro kompozicinę užtvarą, galima atvirai stebėti eilėraščių virsmą.

Žinoma, monumentalią aksiomą pakeičia estetinė ir etinė: „veidas yra fonas – miesto ritualinių kaukių porėmis / (…) veidas miršta paskutinis (užmiršiu nagus ir plaukus) / (…) veidas yra nervai raumenys akys trūkčiojimai – vaizdų gūžta su / pempėmis užpiltos vandeniu“ (p. 11); „prisidengus veidą dulkių marle / kuri sugeria riksmą ir kraują“ (p. 13); „veidas – ovalinis glazūruotas dubuo skilusiu dugnu“ (p. 14). Eilėraščiai fokusuojasi į estetinę išraišką, pamindami konkrečias tekstų idėjas, bet kurdami prasmių paradoksą. Šios variacijos aiškiai matomos trieilių principu parašytuose eilėraščiuose, kurie primena haiku savo vizualumu bei minėtų paradoksų generacija (plg. „vyzdžių barstymas“). Tada etika tampa estetikos įkaite – ji priklauso nuo metaforos ar įvaizdžio krypties, kurią nustato toji estetika, todėl poetas gali perkonstruoti aksiomą. Tokiu atveju restruktūrizuota etika, patekusi į žmogaus interpretacinį lauką, gali būti atpažinta, nesvarbu, kokia autoriaus parinkta kryptis ar generacija, kadangi etika egzistuoja visur, ir būtent tada mūsų sąmonė dailiai apčiuopia paradoksą.

Veido komunikacija šiuose eilėraščiuose ypatinga. Dešimtame puslapyje išspausdintas G. Norvilo autoportretas, nupieštas įvairius organus keičiant daiktais, turinčiais savo istoriją ir kilmę, sufleruoja: veidas yra medija. Piešdamas autoportretą autorius reflektuoja su savimi taip pat, kaip ir rašydamas apie veidą, nes pirmiau jis turi apspręsti kilmę, kad galėtų pateikti unikalų kūrinį. Tuomet būtent autoriaus veidas tampa medija, nes suteikia informacijos autoportretui, o pastarasis atlieka medijos funkcijas skaitytojui, kuris stebi piešinį arba skaito užrašą/eilėraštį ir tuo pačiu metu reflektuoja pats. Tai vienas pagrindinių teksto ir skaitytojo komunikacijos būdų, neleidžiantis poezijai nutolti nuo skaitančiojo.

Šiame skyriuje, kaip ir kituose, G. Norvilas eksperimentuoja tekstų formomis. Eilėraščiai „ei – žuvie – nerši?“, „lapkričio sprintas“ ir „nekrologas“, sudėti iš dviejų strofų, parašytų greta viena kitos, skaitomi įvairiais būdais, todėl kūrinio prasmės gali būti papildančios viena kitą, nesusijusios, netgi susipriešinusios. Autorius nevengia verlibro, kai kur – formalizmo, jis bendrame knygos kontekste atrodo labai asketiškai ir idėjomis, ir grafika, nes forma nugali turinį. Eksperimentai labiau primena artimos sau formos ieškojimą negu idėjų diktatą tinkamai raiškai, tad būtų neteisinga tvirtinti, jog poetas jaučiasi stabiliai, išreikšdamas savo idėjines plotmes.

II. Ištinimai

[/b]
Antrame skyriuje skaitytoją pasitinka žodžių griūtis – prozinio kalbėjimo prikimšti eilėraščiai. Čia svarbu aptarti G. Norvilo poetines ypatybes, raišką. Neretai autorius naudoja siužetinę liniją, ne visuomet kryptingą – daugiau epizodinę, kuri tampa eilėraščio pamatu. „Ekspresionisto ritualas“, „vasaros žaidimai...“, „buto remontas“, „devyni mėnesiai ugnim lakstantys“ – šie tekstai turi savo fabulas, jomis poetas atskleidžia metaforinę/paradoksinę vienos ar kitos istorijos kilmę. Eilėraščių siužetai nėra paprasti – tai daiktų ar žmonių kilmės istorijos, gretinamos su gamta ar aplinka, taip sukuriant objektą iš naujo, t. y. realaus objekto unikalią (poetinę) versiją: pirštų cigarilės, rankos rašiklis, mėlynas filtras – praskiestas sausio dangus, traiškanotos teptuko blakstienos ir t. t. Būtų galima teigti, kad tokios metaforų fabulos yra tendencija G. Norvilo poezijoje, jeigu nebūtų šalia jų eilėraščio „šešiolikmečių žaidimai...“ (iš pirmo žvilgsnio pretenduojančio į tą pačią kompaniją). Jis visiškai priešingas šiai (neegzistuojančiai) tendencijai. Tekstas pilnas balasto, vyksmo dokumentikos, klampaus prozinio kalbėjimo. Būtent šis poetinis nevienalytiškumas įrodo, kad G. Norvilo poezijos neįmanoma kanonizuoti, nustatyti vieną bendrą koeficientą, nebent, kalbant E. Ališankos žodžiais, ją galima nukryžiuoti ant semiotinio kvadrato, kuris vėlgi reikštų poezijos mirtį.

Šiame skyriuje dažniau negu pirmajame matome kategorišką pozą, jis pasižymi tekstų idėjiniu intensyvumu: „9 narcizai dešimtas paranoja – žydėk už mane / 32 erškėčiai trisdešimt trečias kristus – o tai tau / dvi europos trečia amerika – sprogdink savimi“ (p. 41); „naktis ištrynė petį ochra / maniau raktikaulis virs visrakčiu visoms durims“ (p. 44); „o kūnas (o kūno daug) / aplipęs ryto moliu lyg kepamas lauže / garavo šliužo geležim“ (p. 45). Neretai eilėraščiuose pamatysi daiktavardžių virtinę, kuri tampa sąrašais ir atsiriboja nuo teksto (nukreipia į kontekstą?), virsdama gal ir ne visada argumentuotu žaidimu: „viršuj lėkė angelai mardukai mazdos / miesto deivės ir dievai – bezdos bezdalai / tolo gyvenimo riksmai“. Idėjų argumentacijos stoka ir kituose eilėraščiuose tampa ne trūkumu, bet sąlyga tekstui egzistuoti. Autorius manipuliuoja savo kategoriška poza, įprasmindamas žodžių griūtį ir įteigdamas ja alternatyvią prasmę; ne tą, kurią sukuria vienas paskui kitą esantys daiktavardžiai ar tekstinės idėjos, o kitą – kontekstų nuojauta paremtą prasmę. Poetas įteigia kontekstus, juos netgi sukuria, išsigalvoja, kad tik skaitytojui nebūtų leidžiama dvejoti poetine tikrove, apkaltinti autoriaus pozavimu, tuščiažodžiavimu ir manierizmu.

Rašymo stilių amplitudė knygoje gana plati. Kaip minėta, yra ir verlibro, ir dvišakių (gretutinių), ir haiku stilistika parašytų tekstų... Visuose skirtinga prasmių bei vaizdų įkrova, suformuojanti atitinkamą skaitančiojo įspūdžių amplitudę. „Didžiojo tratiko kalbėjimai į tuštumą“, „ištinimai“, „praėjūno egzaltuota impresija“ – ypatingu idėjiniu bei kalbiniu sluoksniu pasižymintys tekstai. Jų prasmės asociatyvios, patalpintos tekstuose kaip organiški inkliuzai. Metaforinis kalbėjimas persipina su buitiniu ir išsiveržia įtaigia atomazga, sukeliančia prasminį ir estetinį įspūdį tuo pačiu metu. Tai būdinga daugeliui G. Norvilo kūrinių, tačiau toli gražu ne visiems, kad būtų galima šias ypatybes įvardyti kaip jo paties klišes.

III. Ketvirčiavimas


Visas trečiasis skyrius sudėtas iš vizualios poezijos dokumentų – eilėraščių nuoplaišų, išreikštų vizualiomis ženklų sistemomis arba chaotiška/tikslia grafika. Knygos anotacijoje šie tekstai/piešiniai vadinami konkrečiąja poezija. Tą konkretumą galima paaiškinti tuo, jog trečiajame skyriuje eilėraštį neretai pakeičia ir išreiškia vaizdas (plg. „lekiančios gervės“, paukščio skeletas“, „dyla“, balerinos tarp edelveisų“ ir kt.). Dažniausiai tekstas pretenduoja į vaizdą tik mūsų sąmonėje, eilėraštį suvokiame mąstydami ir ieškodami, o ne gaudami atsakymą. Šįkart grafika, teksto vizualumas virsta konkrečiu vaizdu, todėl poeziją matome išvirkščią, regime jos sprendinį. Taip skaitytojas gali (at)kurti poeziją pats, autoriui sufleruojant grafinėmis variacijomis.

Toks eilėraščių ketvirčiavimas – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – iš pirmo žvilgsnio panašėja į poezijos egzekuciją, kurią pirmiausia poetas įvykdo savo tekstams. Tačiau šia procedūra jis įrodo, kad nusimetusi visą patosinį-prozinį balastą poezija įgauna naują kvėpavimą ir pagaliau atranda tiesioginę (regimąją) komunikaciją su skaitytoju. Šiuo atveju jis yra maištautojas, o jis maištauja pirmiausia prieš save, o paskui – ir prieš visuotinę poezijos dogmą bei kūrybos principus apskritai. G. Norvilas vizualiais tekstais atskleidžia prasmę, tiksliau, jos vaizdinį, bet nesuteikia konteksto, prozinio apipavidalinimo, hedonistinio pasitenkinimo. Atvira idėja puola į žmogaus sąmonę, prikimštą individualios informacijos, taip atrasdama kontekstus ir savą terpę, kurioje gali išsipildyti kaip p o e z i j a.

Knyga apipavidalinta poeto tapybos bei grafikos darbais, pasitinkančiais skaitytoją skyrių pradžioje ir išlydinčiais pabaigoje. Piešiniai nustato tam tikrą eilėraščių grupės toną, jie tartum ženklai, nurodantys kelią, sufleruojantys, veikiantys greta eilėraščių ir sąveikaujantys kartu su jais. „Skėrių pusryčiai“ – ne tik G. Norvilo poezijos, bet ir tapybos bei grafikos reprezentacija, todėl knyga ir jos kompozicija lietuvių poezijos leidinių kontekste tikrai unikali.

IV. Dykrose


Ketvirtojo skyriaus tekstai savo konceptualumu skiriasi nuo kitų knygos eilėraščių. Tai visų trijų procedūrų rezultatas, esminė publikacija, atskleidžianti dar vieną knygos veidą ir poeto eksperimentus. Pirmasis eilėraštis „100 % yra begalybė“ atskleidžia asociatyvią metaforą (plg. „tamsoje du nuliai vos susilietus lūpoms / susiporuoja / virsdami begalybe“), kuri yra šio teksto ašis, argumentuojanti jos (metaforos) dokumentiką (plg. „jei tvirtas – tai 100 % / jei nuožmus – tai 100 %“ ir t. t.). Šiuo atveju skaičius ir ženklas sugrąžina žodžiui kategoriškumą, padaro jį kiek įmanoma konceptualesnį, nepaisant tradicinės poetikos, kuri dažnai pasižymi žodžio atvirumu, o ne uždarumu ar refleksija. Tokiu pačiu dokumentavimo principu parašytas ir kitas eilėraštis – „panteonas“, jo biurokratijos apogėjuje metafora tampa argumentu: „kasdien turi tikėti kitu dievu: (...)“ (p. 77); „ – kad dienos / tave / ištemptų“ (p. 76). Norint įmatyti objekto alternatyvą, metaforinę kilmę, poetui reikia būti jautriam materijai. Dėl tokios ypatybės autorius gali kurti daikto ar ženklo poetiką. Būtent ši savybė G. Norvilui padeda deklaruoti savo kategoriškąją poeziją.

„Dykrose“ autoriaus vidinis maištas bene aiškiausias. Eilėraštis, pavadintas septyniais horizontaliai lygiagrečiais klaustukais, užrašytais pavadinimo vietoje ir eilėraščio pabaigoje, sudėtas uždaros (tačiau neformalios) kompozicijos principu ne tik dėl pretenzijos į (post)modernizmą, tai labiau panašu į teksto tramdymą. Jis parašytas dvišakio principu, tokius galėjome rasti ir pirmuose skyriuose, tačiau šis tekstas tėra jų parodija – autorius šaiposi iš savęs ir iš savo pozos, išjuokia ankstesniuose eilėraščiuose randamus įvaizdžius, juos denatūruodamas, daugindamas, kartodamas ir kompromituodamas, pasislėpdamas po apgaulinga modernistine išraiška: „virbas saulės / saulės / žeidžia / mano akįakį / vyzdžių ochra / – žiūriužiūriu / plaukų medų / tavotavo / išrengtam sode / slyvasslyvas“ (p. 70). Puikus poeto refleksijos pavyzdys.

Kitas eilėraštis – „second hand arba 7 būdai suvaidinti durnelį“ – taip pat atskleidžia autorių kaip savikritišką individą. Tekste matome lyrinį veikėją „didįjį tratiką“, mutacinės paukščių rūšies atstovą, veikiantį bent trijuose G. Norvilo kūriniuose. Antrojo skyriaus eilėraštyje „didžiojo tratiko kalbėjimai į tuštumą“ pateikiamas jo realumo įrodymas – kalbėjimai. O ketvirtojo skyriaus eilėraštyje jis pateikiamas kaip haliucinacijos galimybė, abejojanti jo materialiu (meninėje tikrovėje) egzistavimu: „žiūrėt dvi valandas į vieną tašką – / tarkim – į stalo kampą / ir pareikšt – kad matai du dievus: / 1. didysis tratikas / 2. didysis ridikas“ (p. 71). Pirmiausia teigdamas, o paskui teiginiu abejodamas autorius tiesiog sukompromituoja eilėraštį, išveda paradoksą, kuriame abi meninės realybės susipriešina. Tasai poeto (pa)sąmonės žingsnis – abejojimas kūrinio idėjiniu išpildymu (nes lyrinio herojaus redagavimas ir meninis virsmas yra būtent tai) išryškina savikritišką kūrėjo būdą.

Knygoje yra tekstų, parašytų miniatiūrine dialogo forma. Juose klausimui ir atsakymui iš pirmo žvilgsnio reikia nesamo loginio ryšio, tačiau tarpusavyje jie susieti prasmių, įžvalgų, asociacijų, paradoksų grandinėmis. Skyrius ir visa knyga baigiami įspūdingais eilėraščiais: „papranašavimai ant miloszo knygos viršelio“, „ramybė“ ir „gyvenimas – – – tarpuose“. Šie tekstai, išskyrus paskutinįjį, pasižymi didele vaizdų ir idėjų įkrova, kuri pastebima ir kituose G. Norvilo kūriniuose. Knyga baigiama masyvios grafikos eilėraščiu: „o būdavo ——/——/——/——/—— nebūdavo“ (p. 89), kuriuo teigiama beprasmybė ir (savo raiška) modernistinis absurdas. O jau kitame puslapyje išlydėdamas skaitytoją tupi G. Norvilo „besiritantis skėrys“, kuris, pasak epigrafo, vis tiek bus surytas kitų skėrių. Juk tai tas pats modernistinis absurdas! Jis išreikštas vaizdu ir žodžiu, tad būtent šis akcentas – vaizdo ir žodžio vienovė, kaita bei komunikacija – pagrindinė knygos ašis.

„Skėrių pusryčiai“ visiškai nepasiduoda kryptingai analizei. Knygą galima apmąstyti tiktai pagal jos taisykles, t. y. paisant kompozicijos, nes tai vienintelis knygos monumentas, pagal kurį įmanoma kritiškai vertinti eilėraščių rinktinę. Artimiau susipažinus su G. Norvilo „Skėrių pusryčiais“, galima teigti, kad tai kūrinys, kuris deklaruoja visišką individualybę, todėl šiandien yra unikalus. Ši absoliuti individualybė neleidžia poeto priskirti konkrečiam literatūriniam ar literatūros kūrėjų luomui.
Donatas Paulauskas
2008-05-06
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-06 23:45
būsimoji
o gal neverta viso to daryti?..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą