Skėrių pusryčiai

Pasirodė antroji poeto Gyčio Norvilo knyga. Ji labai skiriasi nuo visų debiutinių ir antrųjų knygų. Čia viskas apgalvota iki mažiausios smulkmenos. Tai lyg perspėjimas arba šauksmas iš tų laikų, kai autoriai ne „darydavo“ produkciją, o knygą puoselėdavo ir ruošdavo…

Gytis papildo savo gaivalingą poeziją piešiniais ir tapyba. Tai nėra koks nors „balvonas kryžkelėje“. Tai gamtos persmelkta, žodinga, pasiutusi poezija. Skaitydamas Gyčio tekstus jautiesi, it skanautum kažkokį truputį primirštą patiekalą. Tokį, kuris grąžina tave ten, kur ir norėtum būti, bet niekada nerandi laiko, – mažoje trobelėje miško vidury.

Bet tuo neapsiribojama. Autorius – ironiškas, netgi kartais piktas dabarties stebėtojas. Mūsų išvirkščia realybė kyšo iš daugelio Gyčio tekstų.

Tiesa, Norvilas kartais pasiduoda jo ne kartą verstų tarpukario vokiečių poezijos formalizmui ir siurrealizmui. Tie eilėraščiai silpnesni: schema vadovauja, o poezija slepiasi. Gerai, kad jų nedaug.

P.S. Puiki knyga. Ypač tiems, kurie skuba laidoti jaunuosius autorius.