Knygos
Romanai (1919)
Poezija (617)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (907)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 47 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Skardinis būgnelis

Skardinis būgnelis Būdamas trejų metų Graso knygos pasakotojas ir pagrindinis herojus Oskaras nusprendžia daugiau nebeaugti. Kad nereikėtų būti suaugusiu. Ir Oskaras neauga, nebręsta, nesikeičia iki sulaukia dvidešimties. Per tą laiką prasideda ir baigiasi II-asis Pasaulinis karas, Oskaras lanko mokyklą, kalbasi su tėvais ir kaimynais. Būgnija skardinius vaikiškus būgnus, kurių pirmąjį dovanojo mama trečio gimtadienio dieną. Jei kas nors stipresnis bando nutraukti būgnijimą ar atimti būgną, Oskaras daužo stiklą savo balsu: indus, langus, vitrinas.

Grasas tiesiog pasakoja, rašo tikrą romaną. Jam svarbu papasakoti apie žmones, savo romano veikėjus. Svarbu, kad jie būtų įdomūs, turėtų savo paslapčių, sunkiai permatomų simbolių ir keistenybių. Kai kurios keistenybės yra turbūt tiesiog autoriaus fantazijos vaisius, kai ką autorius matė savo realioje aplinkoje ir išradingai panaudojo kūryboje. Viename interviu Grasas sakosi matęs berniuką, mušantį skardinį būgną, tuo metu, kai piršosi savo būsimai  žmonai. Mušti būgną turbūt reiškia būti pasakotoju, perduoti žinią, būgno lazdelėmis pagarsinti  žodžius, kaip kokiam priešistorės šamanui.

1999 metais Grasas įvertintas Nobelio literatūros premija. „Už gyvą užmiršto istorijos veido vaizdavimą“ - taip pradedamas Nobelio komisijos pranešimas spaudai. Iš tikrųjų „Skardinio būgnelio“ siužetas prasideda ir rutuliojasi Dancige (dabar Gdanskas) - tai yra gimtasis Graso miestas- XX amžiaus pradžioje. Po to sekusios Graso prozos knygos „Katė ir pelė“ ir „Šuns metai“ taip pat pasakoja apie Dancigą panašiu laiku- visos trys knygos kartais bendrai vadinamos „Dancigo trilogija“.  Vis dėlto „Skardinis būgnelis“ nėra knyga apie laikmetį, kad ir koks dažnai niekšiškas ir žiaurus, kartais didvyriškas jis būtų Vokietijai ir pasauliui per II-ąjį Pasaulinį karą. Tai knyga, kurios skaitytojo dėmesys fokusuojamas į žmones, romano veikėjus, jų problemas, jų abejones ir keistenybes, labai mažai tesusietas su istorinėmis laikmečio aktualijomis.

Žmogus abejoja dėl savų šaknų, klausia savęs, kas jis ir iš kur: Oskaras svarsto kas yra jo tėvas, jo mamos vyras ar jų šeimos draugas ir mamos meilužis. Oskaras nežino ar jis vokietis, ar lenkas kašubas. Nuo trejų Oskaras nusprendžia nebeaugti ir vėl augti pradeda tik būdamas dvidešimties, kai tragiškomis aplinkybėmis ir ne be Oskaro kaltės žūva abu jo galimi tėvai: tiesiog klasikinio Edipo komplekso variacija.

Rašytojui svarbus žmogaus lytiškumas (seksualumas), kuris nesileidžia ribojamas fizinių aplinkybių. Seksualumas yra labiau tiesiog geismas, gi lytiškumas - tai dviejų polių, vyro ir moters, In ir Jan trauka. Grasas tai aprašo su niekur nematyta išmone, labai jautriai, labai padoriai, tačiau tai sujaudina ir suvilioja. Nobeliu apdovanotas romanistas pradeda iš tolo, jis prašo skaitytojų turėti kantrybės: Oskaras, trimetis savo išvaizda, bet jau sulaukęs šešiolikos, kartu su „guvernante“ septyniolikmete Marija vasarą eina kaitintis į Baltijos pajūrį. Jie pradeda žaisti krunių (krunė- prieskoninė žolė, kuria Vokietijoje gardinamas kriušonas, o Prancūzijoje kartais skaninamas šampanas) limonado milteliais:

„Oskaras tvirtina, kad Marija įkišo pirštą į pakelio vidų, ištraukė jį ir iškėlusi viršų apžiūrėjo: ant piršto galo buvo kažkas šviesiai melsva, kelios kruopos limonado miltelių. Ji pasiūlė pirštą man. Aš, aišku, neatsisakiau. Nors milteliai trenkė man į nosi, aš pasistengiau nutaisyti palaimos kupiną miną. Tada Marija atkišo įgaubtą delną. Ir Oskarui neliko nieko kita, kaip tik berti truputį miltelių į tą rožinį dubeni. Ji nežinojo, ką su ta krūvele daryti. Ta kalvelė ant jos delno buvo jai neįprasta ir stebino. Tada aš pasilenkiau, surinkau burnoje visas, kiek tik buvo, seiles, ir paleidau ant miltelių, darsyk surinkau ir atsitraukiau nuo delno tiktai tada, kai burna liko kaip iššluota.

Marijos delnas ėmė šnypšti ir putoti. Krunės pakilo kaip vulkanas. Delne virė nežinau kokios tautos žalsvas pyktis. Kažkas vyko, ko Marija nebuvo mačiusi ir jautusi, nes jos ranka trūkčiojo, drebėjo, buvo belekianti sau, nes krunės ją kandžiojo, skverbėsi per odą, jaudino ir kėlė tokį jausmą, tokį jausmą, jausmą, jausmą...

Miltelių žalumai vis labiau kylant, Marija išraudo, pridėjo ranką prie burnos ir ėmė laižyti delną ilgu liežuviu, laižė taip ilgai ir su tokiu įkarščiu, kad Oskarui ėmė rodytis, jog liežuvis ne slopina smarkų, krunių sukeltą jausmą, o kaitina jį iki tam tikros ribos, gal net aukščiau ribos, duotos bet kokiam jausmui. „ (Günter Grass. Skardinis būgnelis. 2016. Vertė T. Četrauskas)

Istorija tęsiasi namuose, kur trečiadieniais Oskaras turi miegoti viename kambaryje su Marija, nes trečiadieniais Oskaro tėvas iki vėlumos būna užeigoje, nacionalsocialistų partijos susirinkimuose. Oskaras ir Marija toliau žaidžia limonado milteliais, dabar jau aviečių limonado, nes krunių baigėsi. Oskaras svarsto apie meilę:

„Keista, bet iš literatūros aš tikėjausi daugiau impulsų, negu iš nuogo, konkretaus gyvenimo. Tad Janas Bronskis, kurį buvau nesyk matęs mankantį mano vargšės mamos kūną, beveik nieko negalėjo manęs pamokyti. Nors ir žinojau, kad tas tai mamos ir Jano, tai Macerato ir mamos, dūsaujantis, vargstantis, pabaigoje sunkiai dejuojantis, siūlus traukiant iškrintantis tumulas yra meilė, Oskaras nenorėjo tikėti, jog meilė buvo meilė, iš meilės ieškojo kitos meilės, vis prieidamas prie tos tumulinės, neapkentė jos, dar nepradėjęs kaip tokios praktikuoti, ir turėjo ją ginti prieš save, kaip vienintelę tikrą ir įmanomą.

Marija vartojo limonado miltelius gulėdama. Kadangi jinai, milteliams suputojus, tuojau imdavo trūkčioti ir mataruoti kojomis, tai jos naktiniai marškiniai dažnai jau po pirmo jausmo atsismaukdavo šlaunimis. Per antrą suputojimą marškiniams paprastai pavykdavo užsiropšti ant pilvo ir susisukti priešais krūtis. Spontaniškai prieš tai neturėjęs galimybės pasitarti nei su Gėte, nei su Rasputinu, kelias savaites pylęs miltelius vien kairįjį delną, jų likučius aš suverčiau į jos bambos duburį, nespėjus jai pareikšti protesto užleidau ant jų savo seilių, ir kai jie ėmė virti krateryje, Marija prarado bet koki pagrindą protestuoti: mat verdanti ir putojanti bamba buvo visai kas kita negu delnas. Milteliai, tiesa, buvo tie patys, seilės tos pačios, jausmas irgi tas pats, tik stipresnis, daug stipresnis. Jis buvo toks stiprus, jog Marija vos begalėjo tverti. Ji lenkėsi norėdama liežuviu sustabdyti bambos puodelaityje  putojančias avietes, kaip kad slopindavo delne krunes, kai jos darydavo savo, bet liežuvis buvo tam per trumpas, jos bamba buvo jam toliau už Afriką ir Ugnies žemę.

O man Marijos bamba buvo visai čia pat ir aš suvariau savo liežuvį į ją, ėmiau ieškoti joje aviečių ir radau vis daugiau, berinkdamas jas pasiklydau, nusigavau į tokias vietas, kur joks girininkas jau nebeklausė leidimo, laikiau savo pareiga nepalikti nė vienos nenuskintos, mano akims, ausims, širdžiai ir galvai rūpėjo vien avietės, aš užuodžiau vien tiktai jas, dairiausi vien tiktai jų, ir Oskaras tik tarp kitko pastebėjo, kad Marija patenkinta tavo uolumu. Todėl ji išjungė šviesą. Todėl ramiai migdosi ir leidžia tau toliau ieškoti, mat Marija buvo perdėm avietinga.

Ir kai jų ėmiau neberasti, tai lyg netyčiom kitoj vietoj aptikau voveraičių. O kad jos augo gilokai pasislėpusios po samanom ir mano liežuvis jų nebepasiekė, užsiauginau vienuoliktą pirštą, nes visi dešimt pirštų irgi nebepasiekė. Taip Oskaras įsigijo trečią būgno lazdelę - amžius jam tai leido. Ir aš barbenau ja ne būgną, o samanas. Ir jau nebežinojau: ar tai aš čia būgniju? Ar Marija? Ar tai mano samanos, ar jos samanos? Ar samanos ir vienuoliktas pirštas kieno nors kito ir tiktai voveraitės mano? Ar tas ponaitis tenai apačioj veikia savo galva, savo valia? Kas čia svarbiausias — Oskaras, jisai ar aš?

Ir Marija, viršuje mieganti, o apačioj perdėm žvali, paviršiuje nekaltai kvepianti vanile, o po samanomis aitriomis voveraitėmis, norėjo limonado miltelių, o ne jo, aš jo irgi nenorėjau, staiga ėmusio veikti savarankiškai, rodyti savo valią, duoti tai, ko aš jam nedaviau, žadinančio, kai aš atsigulu, sapnuojančio kitus sapnus negu aš, nemokančio nei skaityti, nei rašyti, bet pasirašinėjančio už mane, ir šiandien tebevaikštančio savais keliais, jau tą dieną atsiskyrusio nuo manęs, kai aš jį pajutau, savo priešo, su kuriuo visąlaik turiu— eiti išvien, išduodančio mane ir paliekančio bėdoje, kurį aš norėčiau išduoti ir parduoti, kurio aš gėdinuosi, kuris man įgrisęs iki gyvo kaulo, kurį aš prausiu ir kuris mane teršia, kuris nieko nemato. „

Romanas tęsiamas toliau, autorius stebina savo išmone, paliečiama kaltės ir atgailos tema. Oskaras auga, tačiau jo augimo proporcijos yra iškreiptos, jis nešioja praeities kuprą. Iš Dancigo Oskaras persikelia į kitą miestą. Dirba pameistriu pas paminkladirbį. Kaip pozuotoją jį pakviečia į Menų mokyklą, ten susipažįsta su Ula. Pasakojime yra grakščios erotikos:

„Savo verksmingu trapumu, iš tikrųjų prilygstančiu angelo tvirtybei, Ula ir mane provokavo brutaliems protrūkiams, tačiau aš visada susivaldydavau ir kviesdavau ją, kai užeidavo noras išperti, į cukrainę, vesdavausi nuo bendravimo su menininkais truputį užsikrėtęs snobiškumu kaip kokį retą aukštą augalą greta savo proporcijų pasivaikščioti į gyvą, žioplių pilną Karališkąją alėją, pirkdavau jai violetines kojines ir rožines pirštines.

Kas kita tapytojas Raskolnikovas, kuris iš tolo išdarinėjo su Ula intymiausius dalykus. Pavyzdžiui, pasodindavo ją ant skritulio išskėstomis kojomis, bet ne tapydavo, o įsitaisydavo per kelis žingsnius ant taburetės priešais josios gėdą ir spoksodavo įtaigiai šnabždėdamas apie kaltę ir atgailą, kol mūzos gėda sudrėkdavo, atsiverdavo ir pats Raskolnikovas vien nuo kalbų ir žiūrėjimo atsipalaiduodavo, pašokdavo nuo taburetės ir grandioziniais teptuko mostais duodavo garo ant molberto gulinčiai Madonai 49. „

Oskarą persekioja jo kaltė, o juk būna, kad žmogus pats galų gale nori būti nubaustas. Taigi Oskaras pasiūlo savo draugui, kad šis Oskarą išduotų policijai už nusikaltimą, kurio Oskaras, beje, nei nepadarė. Policija sulaiko herojų ir uždaro ligoninėje, nes turi abejonių dėl jo psichinės sveikatos. Iš ligoninės palatos  ir yra pasakojama Oskaro istorija. „Prisipažinsiu: esu laikomas gydymo ir priežiūros įstaigoje, sanitaras stebi mane... „- taip pradedamas romanas.

Tai knyga kantriam skaitytojui, meno megėjui, kuris jos grožį atras sekdamas visomis siužeto simbolių kilpomis.
2018-12-03
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Pavadinimas
originalo kalba:
Die Blechtrommel
Tema: Romanai
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2016
Vertėjas (-a): Teodoras Četrauskas
Puslapių: 565
Kodas: 9789986398974
Tekstas nepalieka abejingų: šokiruoja, intriguoja, verčia nustebti, džiaugtis, pykti. Knyga ši apie nepaprastą vaiką...
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-03 18:07
Alicija_
Išsami, šauni recenzija, Ačiū:) 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą