Knygos
Romanai (1910)
Poezija (611)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter

Knygynas manoknyga.lt




Sizifo mitas


Sizifo mitas Prancūzų rašytojo, Nobelio premijos laureato, vieno ryškiausių XX amžiaus vidurio asmenybių Albert´o Camus „Sizifo mitas“ yra egzistencialistinio filosofinio pobūdžio esė, skirta brandumo ieškančiam skaitytojui. Tokio teksto skaitymas iš skaitančiojo reikalauja intensyvaus protinio darbo. Netikėti minties šuorai, filosofinės interpretacijos ir palyginimai skatina iš naujo pamatuoti savo vertybių skalę, skatina po kelis kartus skaityti tas pačias eilutes, palyginti pateiktas rašytojo mintis, surikiuoti jas pagal reikšmingumą. Sunkiausia perprasti tą filosofavimo gaidelę knygos pirmajame skyriuje „Samprotavimai apie absurdą“. Kartais pagaunu save abejojant skaitymo nauda ir prasmingumu. Toks pojūtis tarsi rašytojas mėgina išmušti iš po kojų šio mūsų iki skausmo nuzulinto pasaulio pagrindą, tuo bandydamas sugriauti manąjį pasaulį, sužadinti naują sąmonės būseną ar net sužadinti savotišką nušvitimą.  Gal todėl laikausi atsargumo politikos. Mat retkarčiais užplūstantis noras nusimesti nuo pečių savo sunkų likimo akmenį ir atrasti lengvutėlį akmenėlį, esantį kažkur kažkur netoliese: už sekančio posūkio, už gretimo didmiesčio ribos. Tada sau tylut tylutėliai sušnibždu, kad tai tėra apgaulingus pažadus žarstantis miražas.                       
Skaitytojui lengviausiai suprantamu pavadinčiau antrąjį knygos skyrių „Absurdo žmogus“. Šiam skyriui būdingas realistiškumas, aprašomų pagrindinių veikėjų charakterių ryškumas. Intriguojantys ir įdomūs pagrindiniai veikėjai Don Juanas, aktorius  pristatomi realioje aplinkoje (A. Camus biografijoje pasakojama, kad rašytojas mėgo teatrą, pats vaidino. Svarbiausias vaidmuo – Ivano Karamazovo, tragiškos teisybės ieškotojo iš rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“). Su esė piešiamais personažais galima susitapatinti, įsijausti į naujos gyvensenos modelį net perimti dalį asmeniškai imponuojančių savybių. Dar skaitytojui aiškiau perteiktų apibendrinimų suradau Arvydo Šliogerio apžvalgoje „Absurdo paprastumas“, kuri publikuojama knygos pabaigoje. Albert´o Camus „Sizifo mite“ temų jungiamoji grandis yra vadinamasis „absurdas“. Absurdas – neįveikiamas būties prieštaringumas, su jo pavidalais susiduria kiekvienas žmogus. Pasak rašytojo, absurdas netikėtai atsiveria tarp mūsų puoselėjamos iliuzinės prasmės ir visa apimančios beprasmybės, esančios tiek pasaulyje, tiek žmoguje ir gamtoje.

Reikia pripažinti, kad knyga „Sizifo mitas“ daro skaitytojui įtaką, pateikdama platesnį pasirinkimo galimybių spektrą. Tiesiog išplečiamos žmogaus galimybių ribos. Mane stebina autoriaus pozityvus požiūris į daugelį dalykų, kuriuos aš anksčiau laikiau beviltiškais, pavyzdžiui, donžuanizmas. Šitą aptariamą gyvenimo būdą galima būtų pavadinti pasirinktuoju, bet Albert´as Camus pavadina paskirtuoju. Nulemtu. Be menkiausio šanso pakeitimui. Negana to, autorius neketina žerti pamokslų skaitytojui, bet nustebina pozityviu požiūriu ir gebėjimu pristatyti Don Juaną kaip unikalią asmenybę, surandančią sau skirtąją nišą pasaulio mūro sienoje.                                                                                                                                   Albert´o Camus knygoje „Sizifo mitas“ kaip svarbų dalyką pavadinčiau išsamų analizavimą žmogaus gyvenime pasitaikančių blogybių: ydos, nuobodulys, priklausomybės, nesėkmės, klystkeliai, savižudybės ir pan. Autorius nuosekliai gilinasi į problemas, jų prigimtį, egzistavimo laikinumą ar ilgaamžiškumą ir pateikia problemų sprendimo raktą. Žmogus nepaliekamas vienišas abejonių ir prieštaravimų apsuptyje. Rašytojo teigimu, žmogui tereikia suvokti pasaulio paprastumą. Nes pasaulis kitoks nebuvo, nėra ir nebus. Aplink egzistuojantį judėjimą privalu laikyti ne chaosu, o pajusti sklindantį pasaulio palankumą, pamiršti tvyrantį priešiškumą. Dar atidžiau būtina pažvelgti į savo asmeninius nusiteikimus, neigiamų nuotaikų permainas kaimynų, bendramokslių, draugų ir nedraugų atžvilgiu. Albert´o Camus filosofiniai apmąstymai nukreipti prasmingumo atskleidimui įvairiuose dalykuose, kad ir vos pastebimose smulkmenose. Ta intencija suteikiamas prasmingumas veiksmui, reiškiniui, laikui, žodžiui ir pan. Žmogus atranda savyje jėgų ir atsikrato absurdo, tos jį užplūstančios tuštumos, net sakyčiau nykumo bei tamsos. Tokiu būdu žmogus pagausina savo pasirinkimo galimybių šansus, o ne lieka blaškomas netikėtų atsitiktinumų. Pasak autoriaus, pats žmogus ir niekas kitas yra atsakingas už pašalinimą nešvankybių, niekšybių, smurto, melo ir kt.

Man labiausiai imponuoja pasirinkimo galimybių ribų praplėtimas, kurių dėka žmogus realizuoja savo gebėjimus, užsiima kūryba, menu, intelektine veikla, keliauja, pajunta gyvenimo pilnavertiškumo skonį, žadina savo ir kitų tikėjimą geresne perspektyva. Absurdo žmogus pripažįsta kito žmogaus unikalumą. Ir supranta, kad pritardamas aplankiusioms idėjoms, priimdamas iššūkius, įveikdamas pasitaikančias problemas – žmogus tobulėja kaip asmenybė. Pirmieji kūdikio ištarti skiemenys, gūgavimas perauga į žodžių dėliojimą,  žodžių jungimą sakiniais. Žmogaus vystimosi procesas pereina iš vieno raidos etapo į sekantį etapą, ta pačia seka vyksta asmenybės psichologinio atsparumo stiprinimas, kuris lieka aktualiu visą žmogaus gyvenimą. Nes labai svarbu kaip kokybiškai išaugi, įveikdamas kliūtis savo kelio ruože.

Albert´o Camus rašo remdamasis savo patirtimi. Vaikystėje patirti tragiški išgyvenimai, vargas, pirmojo pasaulinio karo atmosfera, po to nesklandus asmeninis gyvenimas, liga, net mintys apie savižudybę – vėliau pasitarnavo rašant kūrinius. A. Camus teigimu „Nusižudyti, panašiai kaip melodramoje, tam tikra prasme reiškia prisipažinti. Prisipažinti, kad gyvenimas tave pranoko arba kad jo nesupranti“ (12 pusl.). Skaudi patirtis užgrūdino rašytoją. Nebūti silpnavaliu, liautis alinti save problemomis, nesijausti svetimu tarp artimųjų ir pagaliau susidraugauti su pasauliu, - ragino A. Camus. Mirties pasirinkimas (tiksliau savižudybė) nėra logiška išeitis. Tai daugiau silpnumo akimirką užplūdęs beviltiškumo jausmas, žmogaus sielos šauksmas, kuris nesulaukęs nuraminimo, pasielgia drastiškai. Čia labai tiktų papasakoti gerai pažįstamo ir šiek tiek artimo pagal giminystės ryšius žmogaus istoriją, nutikusią prieš keletą metus. Vaikinas vardu Žygimantas sukūrė šeimą. Vienas po kito gimė trys vaikai. Šeima gyveno kaime. Darbo trūko. Griuvus geležinei uždangai – imta privatizuoti dešimtmečiai sukauptą kolūkio materialinį turtą. Nematoma ranka užkalė duris ir langus didžiulių mechaninių dirbtuvių, užrakino garažus su žemės ūkio technika, kurios gausumas po truputį tirpo ir tirpo. Iki likučio. Apleisti kiaulių fermų pastatai byrėjo, kol ėmė juos ardyti dėl baltų silikatinių  plytų naujoms statyboms. Karvidės atsilaikė ilgiausiai. Iki šiol stūkso vaiduokliškas, sulipdytas iš blokų, juodomis langų skylėmis pastatas. Taigi, kaime darbo nebuvo, vaikų darželį uždarė, net leido alines atsidaryti privačiuose namuose. Kaimas nesnaudė. Kaimas gėrė ir uliavojo. Aš su tėvais atvažiuodavome aplankyti giminaičių. Kartas nuo karto Žygimantas pasakodavo apie užgriuvusius sunkumus, apie tėvą ir senelį užgesusius nuo savo rankos. Pasikorė vienas po kito. It užhipnotizuoti: sulaukia trisdešimt trejų metų ir išeina anapilin. Ir beje, kažkaip netyčiom užsimindavo apie savo amžių. Jam greitai sukaks trisdešimt treji metai. Tuo laiku aš nebuvau skaičius Albert´o Camus „Sizifo mitas“, labai mažai domėjausi psichologine literatūra. O reikėjo. Iki šiol gailiuosi, kad tuo laiku pritrūko iniciatyvos ir greitos reakcijos Žygimanto žodžiams. Žmogaus negatyvus nusiteikimas, įsikalbėjimas, nelogiškas mąstymas privedė prie išsižadėjimo savo gyvenimo. Viso to, kas būna brangiausia. Žinoma, lemiamos reikšmės turėjo įsiurbiantis juodas alkoholizmo liūnas, biografiniai vingiai: tėvo ir senelio tragiškas likimas, to meto aplinka: šalies ekonominis nuosmukis, gyvenimo prasmės praradimas, nesąmoningas savęs pasmerkimas grėsmei, kol žmogus tapo auka savo įsitinimų. Žinoma, dauguma žmonių griebiasi kitokių priemonių, norėdami pabėgti nuo pasaulio priešiškumo. Jie maištauja: vartoja alkoholį, narkotikus, nikotiną (truputis trumpalaikio užsimiršimo už didelę kainą). Bet ar mes stiprūs? Ar galėsime kada panorėję ištrūkti? Pakenkdami sau ir pamažu pasmerkdami save lėtam nykimui bei pražūčiai. Kiti žmonės susikuria garbinimo stabus ar laisvalaikio spragas užpildo pomėgiais. Pavyzdžiui, kolekcionuoja antikvarinius paveikslus, pašto ženklus, sportuoja, buriuoja, skaito, žaidžia, rašo ir vargo nemato. Tačiau šioje arenoje joks ginklas negali garantuoti pergalės.

Albert´o Camus esė „Sizifo mitas“ turi ypatingą žiūrėjimo į pasaulį būdą. Tai daugiau intuityvus, jausmingas pasaulio suvokimo metodas, visiškai nesiekiantis būti skaitytojo priimtu ir praktiškai pritaikytu. Knygos skyriai neužbaigiami išvadomis, pačiam skaitytojui paliekama teisė priimti sprendimus ir kantriai diena iš dienos ridenti akmenį į kalną. It Sizifas. Žinant, kad procesas kartosis ir kartosis, ir mūsų pergalės bus laikinos! Manau, kai kurios Albert´o Camus  mintys mums aktualios dabartyje.  

Kaip pasirinktas aspektas „ Pasirinkimas kaip galimybė“ atsiliepia / pasirodo / pasireiškia mano gyvenime 

Nagrinėjant tokią temą iškyla klausimas: ar mano gyvenimas turi išlikti autentiškas? Ar sukonstruoti savo gyvenimą pagal pateiktą instrukciją ką tik perskaitytoje knygoje? Seniai seniai žinoma, kad tobulėjimas yra nuolatinis savęs pažinimo procesas ir kūryba. Tai Sizifo akmens ridenimas į kalno viršukalnę. Trumpa atokvėpio valandėlė, pasidžiaugimas  pasiektais rezultatais – ir vėl viskas kartojasi.

Tema sudėtingesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Žmogui skirtas terminuotas galiojimo laikas, kuris baigiasi greičiau nei spėjame įsisąmoninti, nei spėjame imtis veiklos ar tesėti sau duotus pažadus. Jaunam žmogui dažnai tenka labai atsakingai pasirinkti studijas, universitetą, darbą, gyvenamąją vietą, sukurti šeimą. O kur dar pramogų industrija? Kiekvienas iš mūsų žavimės sukurtais idealais. Kasdien mums brukami nauji gaminiai: menkaverčių sensacijų besivaikantys bulvariniai žurnalai, podiumu žingsniuojantys įvairiaspalviai modeliai, fotomodeliai, manekenai, grožį imituojantys aktoriai, internetas, suteikiantis daug nepamatuotų vilčių ir kt. Visa tai atskiro perdirbimo reikalaujantis produktas mūsų sieloms, kartas daugiau užteršiantis žmogaus vidų, nei suteikiantis konkrečios naudos. Šis produktas populiarus dėl lengvo prieinamumo, papuoštas menkaverčiais blizgučiais, kaukėmis ir viliojantis reklama, garsiai rėkiančia iš televizijos ekranų, visagalio interneto, radijo imtuvų, stendų, betoninių stulpų. O mes priimame, palaikome siekiamybe, vildamiesi priartėti prie šių idealų. Žinoma, tai kenksminga įtaka, kurios turime atsisakyti ir eiti savarankišku keliu. Tenka konstatuoti, asmenybės kūrimo procesas reikalauja derinti gyvenimo spalvų paletę, nepatingėti eksperimentuoti tomis spalvomis, statyti ir puoselėti savo asmenybės namus. Visas šis procesas atneša rezultatus pastebimus tiek žmogaus viduje, tiek išorėje.

Mes esame dvidešimt pirmo amžiaus chaoso vaikai, dažnai smerkiami ir kritikuojami už susvetimėjimą, šaltakraujiškumą, pinigų troškimą. Tuo aspektu sutikčiau, kad pinigai tampa pagrindine ašimi ant kurios sukasi mūsų planeta Žemė. Paprastumas, jausmai, supratimas, žmogiška šiluma nejučia verčiami į skambančias monetas. Žmonės net nejaučia, kaip greitai tolsta vienas nuo kito, o priartėjimas būna skausmingai lėtas arba visai nebeįmanomas.

Tikras vargas, kai nesurandi sau vietos, kai nėra ką veikti, o širdis trokšta nuotykių, rizikos, stiprių pojūčių, kažko būtinai nekasdieniško, prasmingos veiklos vos ne pasauliniu mastu, pavyzdžiui: išvažiuoti savanoriauti į Aziją ar Indiją, nuo brakonierių apginti beždžiones Pietų Afrikoje, daryti gerus ir reikšmingus darbus, kuriuos pastebi visuomenė, apie kuriuos rašo sensacijas medžiojantys žurnalistai. Ir jokiu būdu širdis nekenčia buitiškų darbų, kasdienybės rutinos, monotoniškos veiklos, nesibaigiančių rūpesčių. Taigi, beprotiškai sunku iš galimybių sudėlioti savo asmeninį gyvenimą. It dėlionę. Albert´o Camus esė „Sizifo mite“ visai nesigaili juodadarbio, Dievo Dzeuso nubausto Sizifo. A. Camus piešia Sizifą kaip laimingąjį, kasdieniu triūsu niekinantį tai, kas jam buvo paskirta kaip bausmė. Tai pamokanti ir įkvepianti istorija, paklojant tvirtą pagrindą po kojomis.  Skatinanti optimistiškai žvelgti į aplinką, mokslus, darbą,  į šiandieną ir ateitį.

Domėjimasis istorinėmis asmenybėmis, žymiais mokslininkais, išradėjais, talentingais žmonėmis – mane įkvepia kūrybai, suteikia gyvenimo prasmę. Tas užplūstantis įkvėpimas, energijos antplūdis yra ganėtinai veiksmingi. Tuoj pat apsisprendžiu imtis darbų, nors anksčiau jų atlikimas buvo atidėliojimas. Ko gero, kiekvienas iš mūsų instinktyviai nujaučiame kur einame, ko tikimės gyvenime pasiekti. Tada reiktų paklausti: kaip to pasieksime? Nes dosnia ranka paskirta malonė – manęs netenkina. Taip jau pasaulis surėdytas, kad sunkiai įgyvendinti dalykai labiau vertinami. Suaugę mėgsta vaikams kartoti: reikia žinoti ko siekiame? Ar pasiteisins pasirinkta investicija? Ar neš pelną? Gal kartais reikia sustoti ir pamiršti matavimą materialinės naudos ir išteklių. Bet kuris mūsų pasirinkimas augina asmens laisvę, savarankiškumą ir brandina patirtį.

Skaudžios klaidos taip pat žmogui reikalingos. Jos užgrūdina ir paskatina ateityje atidžiau rinktis kelius, nepasiduoti pirmam pasitaikiusiam impulsui. Aišku yra kategorija žmonių, pavyzdžiui: alkoholikai. Negalinčių peržengti savo silpnybių slenksčio, pavirtę bevaliais, bedvasiais, pritvirtintomis virvelėmis valdomomis lėlėmis, vadinamomis marionetėmis. Dėl tokių būna labai pikta. Jiems sakomi žodžiai atsimuša kaip žirniai į sieną. Jie gali kritiškai įvertinti esamą situaciją ir prižadėti tą situaciją keisti. Bet įsidėmėkite - tik prižadėti! Trumpa saviapgaulės valandėlė, skirta apgauti, apmeluoti šalia esantį patiklų žmogelį. O apgauti reikia diena iš dienos. Jie net patys to nesupranta ir laiko už tikrą savo gyvenimo būdą, o blaivybę laiko paprastu niekučiu, netikru nieku ir tiek. Deda visas pastangas kuo ilgiau pratęsti skurdų savąjį alkoholiko egzistavimą. Vargas tam, kuris patiki priklausomybe sergančia žmogumi. Kiek bebūtų įdedama pastangų, lėšų, kiek įgyvendinama prevencinių programų – viskas perniek, ta alkoholiu dvokianti praraja neužsiveria šimtmečiais. Galima teigti, žmonės eina ne paskui tuos dalykus, paskui kuriuos reikėtų. Liūdna stebėti sugniuždytų žmonių likimus.

Norėčiau pagrįsti A. Camus teiginį apie egzistuojantį pasaulio paprastumą. Mes mėgstame paprastus dalykus supainioti ir paversti sudėtingesniais. Bet yra žmonių, kurie nesistengė pasaulį keisti, gyvenimo žaidimus žaidė neviršydamas savo jėgų ir pasiekė puikių rezultatų. Dabar ketinu papasakoti tikrą istoriją iš nedidelio miestelio. Istoriją apie žmogaus pašaukimo paieškas, apie susikurtą pilnavertį gyvenimą pagal galimybes. Šitas žmogus gimė neturėdamas nei garsių giminių, nei paveldimų milijonų, vis dėlto jo pasiekimai stebina, ypač prasėdėjus aštuonerius metus toje pačioje klasėje ir jokių ypatingų jo sugebėjimų nepastebėjus. Bet apie viską papasakosiu iš eilės.

Mano klasiokas Vaclovas mokėsi blogai. Jei sudarytume sąrašą pagal mokymosi pažangumą, tai paskutiniu arba priešpaskutiniu įrašytume Vaclovą. Vaikus į mokyklą atveždavo autobusu iš aplinkinių kaimelių. Atveždavo gerokai anksčiau. Kokią valandą berniukai lakstydavo tuščiais mokyklos koridoriais, o mergaitės aptarinėdavo nepavykusias draugystes. Vaclovo šeima gyveno vienkiemyje. Tai jis su draugu pėsčiomis eidavo į mokyklą. Priemestiniu autobusu nevažiuodavo. Bilietas kainavo pusę kainos. Nors kainavo keliolika centų, bet tai neprisidėtų prie skurdaus šeimos biudžeto, o atimtų dalį. Vaclovas baigė aštuonias klases ir išnyko iš mūsų bendraklasių akiračio. Kiek jam tas mokslas buvo reikalingas – tai neišaiškinta,  mistinė mįslė. Septintoje, aštuntoje klasėje Vaclovas tekstą skaitė skiemenį dėdamas prie skiemens. Rašto darbas mirgėdavo nuo raudonu rašalu ištaisytų klaidų. Dėl mažo ūgio – dažniausiai sėdėdavo pirmame suole. Tyliai kaip pelytė po šluota. Neprisidėdavo prie neklaužadų karų, neprisimenu, kad būtų skriaudęs mergaites. Rusų kalba jam buvo neįskaitomi hieroglifai ant uolų, anglų kalba – marsiečių bendravimui sudarytas žodynėlis, mokytojos dažnai palikdavo Vaclovą po pamokų. Bet tai nedarė įtakos Vaclovo požiūriui į mokslus. Tokį buvusį bendraklasį prisiminėme dešimtį metų, mėgome pasišaipyti ir paspėlioti: kaip sekasi? Kas geresnio Vaclovo fronte? Ir taip toliau, ir panašiai. Kol vieną gražią dieną gavau pakvietimą į buvusių klasiokų susitikimą. Ką jūs manote? Net neatspėsite, kas per puota? Keptas paršiukas, tortai, saldumynai, saliutai (nes vidurnaktį šaudėme dangun) ir visokie atrakcionai, fantai buvo iš Vaclovo pusės. Paskui ėmėme pasakoti kas kokius mokslus kremta, ar šeimą sukūrė, kiek valdo materialinio turto?

Įprastas dalykas važinėti tvarkingu senu automobiliu, imituoti nedirbantį  ir bandyti apgauti valstybę. Tik ne Vaclovui. Ne. Šis vyrukas porą metų pasimokė profesinėje mokykloje. išradingai sukūrė savo versliuką, užmezgė  bendradarbiavimo ryšius su užsieniečiais. Pasistatė vieną namą ir pradėjo statyti antrą. Į ūgį nežymiai prasitempė ir šeimą sukūrė. Tiesiog mūsų akyse vykstantis stebuklas! Negana to, Vaclovas aktyviai dalyvauja labdaringoje veikloje. Remia skurdžiai gyvenančius žmones. Laidų vedėjos Editos Mildažytės projekte „Bobų turgus“ Vaclovas kaip dosnus rėmėjas ne kartą pirko žmonių bėdas, t. y. materialiai parėmė. Už tai Vaclovui buvo skirta padėka ir apdovanojimas. Tokia istorija apie entuziastingą veiklą, pasirinkimo ir galimybių ieškojimą, optimizmą ir visada gerą nuotaiką. Taip, pamiršau pasakyti, kad labai svarbu žmogaus puiki nuotaika, geranoriškumas ir lydinti šypsena.                                                           
Kaip matau pasirinkto aspekto „Pasirinkimas kaip galimybė“ iš skaitytos knygos praktinį pritaikymą socialiniame darbe

Pasaulis margas ir didelis, su teigiamomis ir neigiamomis pusėmis. Žmogus norėtų išrasti tokį mygtuką, kurį paspaudus, viskas susitvarkytų: pasaulyje įsiviešpatautų ideali tvarka, blogis būtų atskirtas nuo gėrio ir panašiai. Bet toks pašalinių jėgų veikiamas pagerėjimas yra netikras ir laikinas dalykas. Visai kas kita, kai pati žmogaus širdis to trokšta, tada tai yra tikra ir stabilu. Nes tada, kai žmogaus širdis savanoriškai pasikeičia, tada ir situacija nebesikeičia bet kokiomis aplinkybėmis, nes tai tikra. O tai, kas pasiekiama mygtukų įjungimu – yra tik veiksmas „įjungti-išjungti“. Pasikeitus aplinkybėms, nebeveikiant mygtukams,  vėl viskas bus kaip anksčiau. Jei žmogus vogė – vogs, jei smurtavo – smurtaus, jei valkatavo – valkataus ir t. t. Todėl tas mygtukų išradinėjimas yra neveiksmingas ir vedantis prie sugrįžimo į tą patį tašką. Žmogiškasis faktorius netikėtai išlenda ir sugadina išradimus. Žmonijos klaida, užuot mylėjusi, gerbusi ir skyrusi jėgas darbui su žmogiškuoju faktoriumi, kuris atneša ilgalaikius, stabilius ir patikimus rezultatus, žmonija išradinėjo mygtukus, spaudinėjo mygtukus, tobulino mygtukus, aišku, taip daug greičiau, bet ir trypčiojimas vietoje išlieka.  Į žmones reikia kažkaip kitaip atsisukti. Kalbėtis su jais, nešti šviesą, viltį, sukurti perspektyvos iliuziją. Pergyventi sunkumai palieka randus žmogaus sieloje. Jis pasirenka patikimus draugus, religiją, pomėgius, o paskui paaiškėja, kad tai tebuvo surogatai. Žmogus tampa auka savo įsitikinimų, alkoholio, narkotikų, lyg pavirsdamas antrarūšiu žmogumi. Tada jau reikia išvalyti, išgryninti žmogų ir jo sielą. Priemonės, kartais net drastiškiausios priemonės gali žmogų paveikti taip, kad pats pradėtų keistis, norėtų koreguoti savo poelgius, veiksmus. Žmonės yra labai skirtingi, todėl kuri priemonė yra veiksminga vienam žmogui, tai kitam ne visada gali tikti. Svarbiausia norėčiau paskatinti žmones atverti savo kūrybines galias, kurios suteikia gyvenimui spalvų. Gyvenimas moka intriguoti, įsukti į srautą įvykių, darbų, mokslų ir pan.                                                                               
Žmonės retai gailisi padarę kažką netinkamo. Paklausiu sutiktų pažįstamų: ar norite pakeisti praeitį? Padaryti esminius ar nežymius pakeitimus? Ne, - atsako pašnekovai. Jie nesigaili darę klaidas ir rizikavę, už pakilimus sumokėję kritimais, bet jie beatodairiškai tiki einantis teisinga linkme. Aš manau, kad pokalbiui reikalingas šiltas bendravimo tonas                                                  ir bendrauti kaip lygiam su lygiu, ar prieš save matytumei paauglį, ar priklausomybės liga sergantį žmogų.

Žmonės linkę dažniau pastebėti blogus dalykus. Smegenys, nuolat ištroškę aštrių pomėgių, nebesugeba kitaip matyti. Per šiuolaikines priemones brukamas šlamštas, tampa pagrindiniu maistu kai kuriems žmonėms. Jie negali ištverti penkių minučių, kai pasakojama apie moterį, kuri priglaudė šimtą vaikų. Nes tai nuobodu ir tuoj pat pamiršta jos pavardę. Bet jie gali diena iš dienos sekti informaciją apie moterį, kuri nužudė du savo vaikus. Nepamiršta jos vardo, pavardės ir komentuoja ištisom valandom. Žiaurūs nusikaltimai priklausto prie televizijos ekrano tūkstantines minias. Vis baisesni scenarijai: nupjauta galva, naujagimiai rasti konteineriai, negyvi senukai vienkiemyje ar sodo bendrijos namelyje. Kai kuriems žmonėms tai pagrindinis maistas, kuris įkyriai brukamas ir vartojamas. Šalia to egzistuoja visiškai kitas maistas, kiti žmonės, kitoks elgesys ir kitokie įvykiai. Žinoma, būtų daug svarbiau vienas varganas skatikas su meile paaukojamas, ar valanda praleista našlaičių namuose, ar sunkaus ligonio prižiūra.  Bet aš nematau pokyčių ar bandymų eiti priešinga linkme. Tas žiaurumo proceso paviešinimas yra kaip nesustabdoma sniego lavina, nesutinkanti savo kelyje užkardų. Mes gi įsimename tik tai, kas susiję su pralietu krauju, smurtu, išniekinimu, negana to, mes skleidžiame blogąją žinią, nubraukdami vardus tų, kurie paaukojo gyvybę, sveikatą, materialinę pagalbą, meilę kitiems. Nepamatome tos stebuklingos ir mylinčios širdies, kuri pajėgė mylėti šimtą svetimų vaikų. Nepamatome žmogaus, kuris atidavė gyvybę už visiškai svetimus žmones.  Kaip gaila, kai jaunas žmogus, koks jautrus paauglys, įtikėjęs suaugusiųjų žmonių pasakojimais, nusivilia egzistuojančių dvasiniu skurdu. Taip gali iki savižudybės prieiti, nes kokiu tikslu gyventi, kai čia absurdo pasaulis, nuo kurio pasislėpti nebelikę vietos. Kam gyventi, jei niekas neatsimena žmonių, kurie glostė, o ne žudė. Kam tada gyventi? Ir jie savo noru gali nušokti nuo dvylikaaukščio namo. Štai kokia žalinga spinduliuotė pasiekia mus kasdien, žalodama mus per atstumą, negailestingai žalodama. Taigi, dirbant socialinį darbą būtina slopinti absurdo metamą šešėlį, sunkų lyg akmuo. Per ilgą laiką problemos keičia pavidalus ir toliau atkakliai perkainuoja žmogiškąsias  vertybes.  Aš suprantu, ne mano jėgoms pakeisti esamą situaciją, tiek giliai įsišaknijusią žmonių sąmonėje, kad ją imta laikyti egzistencine norma. Mano pareiga  iš tokių nuosmukių išgauti gyvenimo prasmės ir harmonijos pripildytus momentus. Jei iliuzijos nėra, tai ją sukurti, nes iliuzijos sukūrimas padeda išgyventi ir sulaukti žmogui palankesnio laikotarpio. Taip pat mano pareiga kaltės ir nuopelnų reikšmingumą sumažinti iki minimumo.         

Albert´o Camus esė „Sizifo mitas“ yra gana populiarus ir skaitomas dabartiniu laikotarpiu. Teksto ištraukos cituojamos, perfrazuojamos, nagrinėjamos, lyginamos su kitų filosofų veikalais. Gera idėja socialiniame darbe remtis Sizifo mito idėjomis. Galima su išlygom viską perteikti, turtinti žmonių pasaulėvaizdį, pasaulėžiūrą, kloti po kojomis tvirtą pagrindą. Ypač jaunam žmogui atverti pasirinkimo galimybių horizontus, mokyti atsijoti vertybių grūdus.

Lankiausi rašytojos Eglės Juodvalkės poezijos rinkinio „Sakalai naktį neužmigs“ pristatyme. Rašytoja gimusi, užaugusi ir gyvenanti Jungtinėse Amerikos Valstijose  yra lietuvė. Labai gražiai lietuviškai kalba. Jos pasakytuse žodžiuose  radau minčių susišaukiančių su nagrinėjama pasirinkta tema. Pačiam žmogui būti aktyviam, regėti pasaulio šviesiąją pusę net gūdžiausioj tamsoj. Žinoma, A. Camiu filosofinė teorija remiasi kitų mąstytojų sukurtomis sąvokomis. Panašių minčių pasikartojimas tiek paplitęs, kad tapęs toks populiarus kaip liaudies folkloras.

Sukrečiantys savižudybės faktai, priklausomybės ligomis sergančiųjų skaičius, konfliktuojantys ir maištaujantys paaugliai – opus mūsų visuomenės skaudulys. Kiek teko stebėti kaimynystėje gyvenantį alkoholiką, tai belieka pasakyti: „Tik Dievo malonė ir stebuklas gali jį išgydyti“. Šiuo konkrečiu atveju rekomenduojama skaityti A. Camiu esė „Sizifo mitas“ pačiam psichologui ar socialiniam darbuotojui, idant įgautų stiprybės nelygioje kovoje. Nes kokių įmanomų ir neįmanomų priemonių besiimtumei – viskas veltui.

Dar besimokant gimnazijoje, vyko susitikimas su Šiaulių priklausomybės ligų centro direktoriumi E. P. Zevertu. Mokiniai labai susidomėję uždavinėjo vieną po kito klausimus: kaip planuoti laisvalaikį be alkoholio? Kuo pakeisti alkoholinius gėrimus? Ar gydytojas geria alkoholį? Kokia prasmė negerti alkoholio? Gydytojas E. P. Zevertas sukaitęs braukė prakaitą ir atsakinėjo. Gydytojo kalboje buvo girdimas ryškus dramatizmas, piešiant alkoholiko gyvenimą. Būna saldūs svaigalų pirmieji lašai, o po to žmogui tenka kartybės pilna taurė. Tai ligos, šeimos netektis (nes alkoholizmas per sunki našta šeimai nešti), socialinio statuso praradimas, panašaus likimo draugai, nenumalšinamas potraukis svaigintis ir svaigintis. Todėl prevencinėje veikloje reikalingas griežtas žodis, pateikimas alternatyvaus gyvenimo būdo, rekomendaciniai patarimai sveikos gyvensenos įpročiams formuotis ypač jauname amžiuje. Vėliau teko iš arčiau stebėti priklausomybės ligomis sergančių žmonių gydymą. Toks ligonis sau palankesnių gydymo sąlygų kas žingsnis stengiasi išsiderėti iš gydytojo ir aptarnaujančiojo personalo. Žiūrėk, nori palydėti draugą į prekybos centrą, nori savaitgaliais vykti į namus, nori gydytis ligoninėje perpus trumpesnį laiką. Ką ten perpus, ligonio manymu, atsižvelgiant į jo nepriekaištingą sveikatą, jam užtektų gydytis savaitę vietoj mėnesio. Norų ir įtikinamų priežasčių begalė. Tada jau reikalinga drausmė ir griežtą tvarka. Švelnus žodis pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina.

Paklauskime savęs „Ar vis dar aktualu keisti pasaulį?“. „Taip“, - atsakyčiau. Nors menka dalele, juodu Sizifo darbu prisidedu prie žymesnio pasikeitimo!

2017-03-02
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Smulkioji proza
Leidykla: Baltos Lankos
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Vertėjas (-a): Violeta Tauragienė
Puslapių: 166
Daugiau informacijos »
Kitos knygos recenzijos
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-04-06 07:03
wride me
knyga išties nebloga, vienok, recenzija nėra recenzija, o nevykus esė, saviraiška. 1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Knygų recenzijos

Knygos - internetinis knygynas

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą