Siuvinėjimas kryžiuku

Lietuvių poezijos mėgėjams norėčiau pristatyti brandžią poetės Pranciškos Reginos Liubertaitės būties lyrikos knygą  SIUVINĖJIMAS  KRYŽIUKU. Juolab, kad tai jau devintoji, konceptualiausia Ir brandžiausia šios autorės – aktyvios kultūrininkės, kalbininkės lyrikos knyga. Dar ir todėl, kad mūsų lyrika, kaip literatūros rūšis, tampa kone nykstanti, tik kultūrinis meninis paveldas, lietuvių klasikų sukurtas. Ir nepamirštas jau du šimtus metų. Nuo pat A. Strazdo pirmosios šventų ir svietiškų  giesmių knygelės. Dabar į šiuolaikinę lietuvių poeziją veržiasi ne tik prozodija, bet ir banalios proziškos istorijėlės, beformiai, eklektiški fragmentai  (juk ir gyvenimo slinktys nebėra  linijinės). Užtat ir pasirinkau šią  būties ir meditacinės lyrikos knygą. Ji savaip  žadina istorinę atmintį –  liberalių lietuvių ir kultūriškai mus geriausiai jaučiančių, suprantančių, ieškančių kaimynų.

           SIUVINĖJIMO KRYŽIUKU rinktinė, pagal teorines literatūrologės prof. V. Daujotytės prielaidas (studija BŪTIES  LYRIKA, V., 1987), tikra būties lyrikos knyga. Ji telkia ne tik dar suskaidytą istorinę atmintį, bet perspėja būti atidesniems baltiškosios kultūros tradicijų  savitumui, kaip būtiškai gyvenimo sklaidai.

           Per pastaruosius penkiolika metų esu perskaitęs šios produktyvios autorės net devynias lyrikos knygeles. Nors keli pirmieji rinkiniai –  dar studijų Vilniaus universitete metais rašyti, politinio kalinio dukros, andai slėpti – jie savo atranka buvo dar labai margi  ir paženklinti poeto J. Marcinkevičiaus tautinės patriotinės mokyklos retorika, įtaka, bet jau atkreipė dėmesį savo mąsliu, nors abstraktoku kontempliatyvumu. Stipriau veikė dramatiška, J. Degutytę primenanti, pasaulėjauta dar ir istorine, mitologine tematika. Dabar jau  prasimušė ir savitas poetinės kalbos formavimasis.  P. R. Liubertaitė sparčiai brendo, atsisakė retoriškų skandavimų, silabotoninės inercijos, retai grimzta į slogias būsenas. O pasirodžius jos DŪŽTANTIEMS MIRAŽAMS ( 2011)  ir SIUVINĖJIMUI KRYŽIUKU (2014),  poetės bruožai itin išryškėjo, tapo įsidėmėtini net pripažintų  poezijos knygų kontekste. Tačiau pasaulėjauta tokia pat tvari – tegul ir vadinama elegine meditacine. Tokia ir liks – prigimtinė ir likiminė. „Taip Dievo duota,“– kaip pati kartoja.

      SIUVINĖJIMAS KRYŽIUKU – įdomus sumanymu, konceptualus, praturtintas naujomis eilėraščių  formomis. Tai ne tik eleginė meditacinė, tačiau ir ekspresyvi knyga. Ankstesnėse – autorė labiau linko į impresijas, į gimtinės vaizdus. O šios knygos pavadinimą pasiūlęs ciklas (3–16 p.) ir yra jos knygos sumanymo sklaida. Tai tarsi pati Lietuva su savo praeitim, dabartim ir ateities imperatyvais. Tarsi  balta drobulė, patyrusi lino tvermės ir kančios kelią. Joje piešiama ir kryžiuku siuvinėjama mitologinio Žalčio ir istorinio Vytauto Didžiojo karūnos. Čia  kyla skaudūs išgyvenimai – autobiografinių (tėvų ir senelių namų), istorinių ir mitologinių motyvų pynės, pamažu „įsiuvinėjant“  į tą vienintelę drobulę ir istorines, mitologines, kultūrines realijas. Ciklas SIUVINĖJIMAS KRYŽIUKU – grafiškai išdėstytas  po žodį. Bet ar kiekvienas „žodis – jau poezijos siela“? Ciklas šiek tiek primena J. Meko GĖLIŲ KALBĖJIMĄ.  Iš tiesų, čia yra kitaip – žodis  kuria netikėtas sąsajas, naujus reikšmių  ryšius, bet jie apibendrinami nepaprastai parastai, žmogiškai:

                          Nebenoriu

                          daugiau

                           tos

                           spalvos

                           kuri

                           primena

                           pokarį (12 p.)

      Poetės eilėraščių raiškumas, ekspresyvumas, refleksijų akcentai primena grafiką,  tradicinį griežtumą (tik trieilių cikluose – lyg japonišku tušu). Vyrauja kontrastinių spalvų poros: balta – raudona, balta – juoda, geltona – ruda, pilka – raudona (žarijų, rudens, rūdžių). Vis vien tai dailūs mąstančios ir medituojančios sielos potėpiai.

      Nuo individualumo – mintimi, vaizdu, liepiniu – kylama iki visuotinumo ir mitinio universalumo. Taip  išsipildo  „tas paprastas nepaprastumas‘‘. Lyrinis subjektas čia – pokario tėvų dukra, juodvarnius brolius vaduojanti sesuo, mylinčioji, motiniškai globojanti. Tik poetė gali sakyti: aš – viduramžių pilis, kuri gina ir saugo genties karžygius, aš –  Maidano sukilimo dalyvė, aš  – šaukiančioji  sugrįžti namo nykstančią gentį, aš  – perspėjanti visus. Juk poeto, kaip mediumo tikroji „vieta – Visata“.

      Net paprastas sodas – čia  tarsi Edeno sodas, kur į  Pažinimo obuolius poetė žvelgia tarsi  į vaikus – moteriškai ir  motiniškai. Be  gilesnio savęs pažinimo ir įtampos tokie eilėraščiai  neatsiranda. Poetė yra  kurianti,  sauganti ( ginanti),  savaip griaunanti sustabarėjusias nuostatas.  Pati ji gaili, o ne ieško gailesčio,  myli, ne tik ieško meilės, nesiduoda raminama, bet ramina kitus ir itin jautriai suvokia žmogišką distanciją, bet, jei reikia, šūkteli:  „Dink, nelabe!“

        Lietuviška, baltų kultūra, gretinama su graikiškąja. Tai eilėraščių ciklai BALTŲ TREMTYS  ir KELIONIŲ ATODŪSIAI. Eilių ciklai sudaro pusę šios knygos ir liudija autorės polinkį į filosofinius apmąstymus. Dinamiškai kinta atskaitos taškai.  Knygos autorės stilius aforistinis, bet jį gaivina ir šnekamosios kalbos intarpai – tai dar ekspresyviau. Vyrauja daiktavardinės ir veiksmažodinės eilių formos. Deja, tie daiktavardžiai  kartais susigrūda, slegia mintį. Tačiau džiugu, jog autorė nėra praradusi gyvojo ryšio su gimtine. Jos žodis dar nepraradęs daikto. Pavyko praplėsti  ir strofinę formų įvairovę. Rinkinyje išlaikoma ir gamtos stichijų  pusiausvyra: žemė – oras ( dangus) ir vanduo – ugnis.

       Knygos visumą išgaubia cikliškumo, apeigiškumo , rituališkumo  tradicijos. Jos  principinės ir vertybinės. Pasak prof. V. Sezemano, poezija – ypatinga kalbos filosofija. P. R. Liubertaitė tai suvokia. Ji kuria savitą  poetinę kalbą. O šios knygos visuma – tikrai įtaigi. Tad analizuoti eilėraščių menines priemones būtų  formalus,  antraeilis dalykas. Iš tiesų,  įspūdį  gadina patetiški epitetai ar daiktavardžių gausa. Tačiau  be jau minėtų puikių eilėraščių ciklų, itin pavykę šie kūriniai „Kūčių vakaro atminimas“, „Maidano gynėjams“,  „Taip Dievo duota“, „Lunatikė“,  „ Sielos laisvė“ .

       Šią poezijos knygą subtiliai  iliustravo dailininkė Alicija Valentukevičiutė.

Rašytojas Arvydas  Genys

Tel. 86 03 07 167, a.genys@yahoo.com