Sijos

Ar galima vienoje knygoje gretinti Šventojo Rašto tūkstančių metų senumo išmintį ir mažų vaikų pokalbius? Ar galima Senojo Testamento teisingus, griežtus, kartais net radikalius ir vis dėlto begalinės Dievo meilės žmogui ir rūpesčio juo persmelktus, sudėtingus tekstus dėti į vieną dėlionę su mažųjų dar tik besiformuojančios pasaulėvokos ištarmėmis? Rita Vinciūnienė savo aštuntojoje knygoje „Sijos“* tai išdrįso padaryti ir sako, kad tai toli gražu nėra nesusisiekiantys indai.

Knygos struktūra neįprasta. Autorė ją vadina tiesiog tekstų dėlionėmis. Pirmasis įspūdis gali būti klaidinantis – tai ne pasakos vaikams prieš miegą. Ir ne Šventojo Rašto skaitymas, moralas ar bauginimas. Knygoje galima išskirti dvi temas, arba klodus. Pirmasis – labai trumpi, glausti poetiniai esė, autorės perfrazuotas, kai kur keliais žodžiais pacituotas Senasis Testamentas, kuris anaiptol nėra lengva knyga. Ją skaityti reikia susikaupimo, rimties, maldos dvasios, pagaliau istorinių, biblinių žinių. Lengvai galima pasimesti begalybėje vardų, įvykių, istorinio laiko jūroje. Jau nekalbant apie sudėtingą, visai mums neįprastą, nežinomą religinį, kultūrinį, tradicijų kontekstą. Sunku priimti dažnai griežtą Senojo Testamento išmintį. R. Vinciūnienė, tikrai puikiai išstudijavusi Šventraščio tekstą, chronologiškai, nuosekliai dėlioja atskirus fragmentus, pasitelkia jo įvaizdžius nuo pat pradžios – pasaulio sukūrimo, keliaudama visomis Senojo Testamento knygomis.

Antrasis knygos klodas sluoksniuotas iš Biblijos mintis perskiriančių (o tam tikra prasme ir susiejančių) glaustų pasakojimų iš paprasto mažų vaikų gyvenimo: jų kasdienybė, tarpusavio santykiai, pokalbiai, kivirčai, žaidimai, bendravimas su suaugusiaisiais. Skaitant Didžiosios knygos mintis nuolat nutraukia, dreskia naivūs, geraširdiški, kartais įžūlūs mažųjų poelgiai, lengvai galima nuslysti į atskirą tik biblinių vietų arba „vaikiškų“ tekstų skaitymą. Abi šias, atrodo, tokias skirtingas temas jungia nuolat besitęsiantys tam tikri pasikartojimai ir niekada nesibaigiantis kūrybos procesas, o skiria skirtingi šriftai. Todėl išlaikius deramą knygos minčių ritmą, atrandamos autorės nutiestos sijos – paralelės tarp senųjų laikų, Dievo žodžio išminties ir mūsų kasdienos, dabarties. Tos sijos – tai asociatyvios sąšaukos, nuolat besikartojančios žmogaus būties detalės, esminiai dalykai, kurie išlieka aktualūs ir svarbūs visais laikais.

Pagrindiniai Senojo Testamento veikėjai – didinga ir skaudi žydų tautos istorija, sudėtingas, įvairių persekiojimų, karų kupinas laikas, ryškiausios biblinės asmenybės ir jų gyvenimas, lydimas, vedamas teisingos, žmones mylinčios ir kartu dėl tos pačios meilės baudžiančios Dievo išminties. Išmintis, kalbanti ir mums. Per visus amžius. Ir dabar.

R. Vinciūnienės knygoje galima išskirti pagrindines, „raktines“ Biblijos temas: pasaulio sukūrimas („Vienu žodžiu TEBŪNA prišaukta šviesa, p. 10), pirmoji žmonių nuodėmė ir išvarymas iš Rojaus, Adomo palikuonių kartos, Dievo rūstybė – Tvanas ir Nojaus išgelbėjimas, Abraomo skyrybos su Lotu, jam duotas pažadas, begalinė Dievo meilė derybose dėl Sodomos, Juozapas ir jo broliai, Mozės lazda, jo tautos egzodo pradžia, dvi akmeninės plokštės – Dekalogas, Viešpaties duotas Mozei prie Sinajaus kalno, izraelitų klaidžiojimas dykumoje, Samsono galybė, karaliaus Sauliaus pavydas ir galiūno Dovydo persekiojimas, Saliamono išmintis, Elijas, kenčiantis dorasis Jobas, jo dejonės ir rūstūs išbandymai, Patarlių knyga, Koheleto rūkų rūkas, nuostabus meilės himnas Giesmių giesmėje, Išminties ir Siracido knygų pamokymai, Didieji ir mažieji pranašai, Jeremijas, „paskelbęs gerąją naujieną prieš gerąją naujieną“ (p. 132). Ir daugybė Dievo ženklų – izraelitus per daugelį amžių lydėjusių nelaimių, išbandymų, raudų, karų, ašarų, „Dievo pirštas“: „ir užėjo maras, išguldęs galvijus“, „ir buvo debesys pelenų“, „ir buvo baisi kruša“, „o po to užpuolė skėriai“, „ir buvo trijų dienų tamsybės“ (p. 26), „mirties bangos ir pražūties srautai. (...) Skausmas, skausmas“, „drebanti žemė – virpantis dangus“ (p. 46). Dar pamokymai, metaforiški palyginimai, ženklai, kad žmogus ieškotų Dievo, kad jis suprastų, „kieno ranka nušlavė tamsą nuo padangių, išrinko akmenis iš dirvų, atkimšo šaltinius uolose ir ant jų pražydo gėlės“ (p. 64), „kad žmogus išmoktų atmesti, kas pikta (p. 121), nes „paskutinis žodis visada Viešpaties“ (p. 65). Bet žmogaus atmintis dažnai būna trumpa, nes „gerovės dieną žmogus užmiršta nelaimes. Nelaimės dieną žmogus gerovės neatsimena“ (p. 104).

O pagrindiniai mūsų dienų knygos herojai – šešerių metukų Martynas, trejų brolis Mykoliukas ir sesutė Julytė bei ketverių pusbrolis Jurgutis. Dar mama, tėtis, kiti suaugusieji, draugai. Ir visus vienijanti, kaip geroji dvasia apglėbianti močiutė. Ji dar iš „ano“, vaikams jau sunkiau suprantamo pasaulio, su savo sodyba kaime, su savo „Dievuliu“, maldomis, „su mediniais karoliukais tarp pirštų“ ir maldaknyge rankoje. Laukianti su kvepiančia avižine koše arba blynais. Visada rami, niekada nesiskundžianti. Švelniai mylinti, gera, bet kokiomis aplinkybėmis priglaudžianti, suprantanti, niekada nepykstanti.

Vaikai panašūs ir skirtingi. Iš jų išsiskiria ir viršiausias jaučiasi vyresnėlis Martynas – už jaunėlius visa galva aukštesnis ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Jis „viską žino“. Yra orus ir jaučia savo vertę. Martynas jau daug ką moka, yra stipresnis, todėl gali nuskriausti Mykoliuką, Julytę ar Jurgutį. Jis netgi „žino“ apie Dievą ir kur jis gyvena. Šie pranašumai suteikia savigarbos ir vertės prieš nedaug ką išmanančius mažesniuosius. Kiti vaikai tylesni, dar nelabai moka kalbėti, jie verkia arba susigūžia nuskriausti kamputyje, klauso vyresniojo brolio. Bet Mykoliukas labai myli sesutę, jis net „nemoka be jos būti“ (p. 81).

R. Vinciūnienė myli vaikus, juos pažįsta. Su didele šiluma pasakoja kasdienes jų gyvenimo istorijas, kurios jau dabar yra didelių darbų ir sunkaus pasaulio pažinimo pradžia. Vaikų pokalbiai, atrodytų, yra nereikšmingi, o smalsumas – beribis. Tačiau autorei viskas reikšminga, viskas labai svarbu, net menkiausios detalės. Nes jai nėra, paprasčiausiai negali būti nereikšmingų dalykų, kaip kartais atrodo suaugusiesiems. Kiekviena užuomina, smulkmena daug ką sako, yra „raktas“, atveriantis svarbias detales.

Šie vaikai pasaulį ir save dar tik kuria. Nuo pradžių. Tačiau yra dalykų, bendrų jungčių, atsikartojančių, atsineštų, paveldėtų – gal iš istorinės atminties, nulemtų žmogaus sąmonės, mąstymo archetipų ar tiesiog paženklintų žmogaus pirmosios nuodėmės ženklu. Tai ir yra tos SIJOS – viskas jau seniai buvo, viskas ne kartą kartojosi ir dar kartosis. Nieko nėra naujo ir nevyksta pirmąkart. Nes žmogus nepasikeitė. Jis liko toks pat. Daugybė pasikartojimų, sugretinimų, paralelių tarp tada ir dabar. Pirmojo n u o p u o l i o pasekmė – žydų tautos ir kartu visos žmonijos nelaimių priežastis, kai žmogus, paklausęs piktam gundančio žalčio, pats panoro tapti Dievu ir įgyti žinojimą. Ir taip nusigręžė nuo Kūrėjo. Už tą nepaklusnumą, puikybės nuodėmę, buvo nubaustas ir išvarytas iš Edeno sodo. „Viešpats Dievas nubaudė jį. Podraug ir moterį. Podraug ir žaltį, kurį apskritai prakeikė“ (p. 12). Nuodėmės sėkla stulbinančiu greičiu pasklido tarp žmonių ir darėsi vis piktesnė. Tada žmonių širdis užvaldė baimė, o kainai ėmė pavydėti abeliams jų sėkmės. Bet buvo ir Abelio paklusnumas, ir išgelbėtasis Nojus, pažadas Abraomui turėti tiek palikuonių, kiek yra danguje žvaigždžių, Mozei duotas Dekalogas – kaip Dievo meilės, rūpesčio žmogumi ženklai. Žmogui kartą pasiklydus, labai lengva nerasti tikrojo kelio į save. Tada tenka eiti „per akmenis, vis per akmenis“. Suklupimo akmuo – išbandymų laikas. daug tų akmenų...

Liūdna ir baisu, kad net ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų, kai pamatė, koks didis yra jo nedorumas, kaip jis linkęs daryti pikta. Ir tiems žmonių nedorumams nėra nei krašto, nei galo.

„ – Pasitrauk, spirsiu tau į galvą! – Martynas broliukui.

Tėtis darbe, girdėti negali

– Kam sakau? Pasitrauk! – stumia Mykoliuką ir tas griūna, susitrenkdamas smilkinį į vaikiško staliuko briauną.

Ašaros klyksmas. Tėtis negirdi, nes čia jo nėra“ (p. 15).

Nors ir cituoja nemažai Senojo Testamento pamokymų, palyginimų, pavyzdžių, autorė nesistengia atkakliai piršti biblinių tiesų ar didaktiško jų moralo. Tikėjimo akimis skaitanti senąjį testamentą, rinkdamasi dievoieškos kelią, skleisdama humanistines vertybes milžiniškais šuoliais žengiant į sumaištį žmogų stumiančiai civilizacijai, ji dar tvirtai tiki Žodžio stebuklinga ir gydomąja galia. Tai pagrindiniai kriterijai, kurie neleidžia nuslysti į gryną mokymą ar tiesmuką auklėjimą. Ne vieną dešimtį metų išdirbusi pedagoginį darbą, daug bendravusi su vaikais, R. Vinciūnienė puikiai pažįsta mažųjų psichologiją, mąstymą. Myli juos ir dėl jų nerimauja.

Mažieji visada buvo ir yra be galo smalsūs, gyvi, bet anaiptol ne nuolankūs ar tylūs. Ir šioje knygoje jie nuolat gina savo teises ir savo tiesas, savo žaislus, žaidimus, jie nori būti vienas už kitą viršesni. Martynas nenusileidžia jaunėliams, bando pergudrauti suaugusiuosius. Vaikai neretai pykstasi, pastumia kitą, užgauna, sviedžia akmenį, išsisukinėja nuo pareigų ir darbelių. Ir tuoj pat taikosi, negali vienas be kito. Vaikai mokosi ir iš televizijos ir žaidimų, iš suaugusiųjų, mėgdžioja vienas kitą. Bijo, kai suskausta, leidžia adatas ar guli ligoninėje, džiaugiasi, kai juos giria. Jie nenori su kitais dalytis savo nuosavybe. Bet vaikai dar moka greitai atleisti. Jų ašaros netrunka nudžiūti. Ir vėl šypsena užlieja veidą.

Kas yra mirtis ir ką reiškia žodis „nužudyti“, Martynas jau žino iš kompiuterinių žaidimų ir suaugusiųjų filmų, bet visiškai sutrinka atvežtas ten, kur „gyvena“ jo močiutės mama ir tėtis, ir jos mamos mama. Todėl „kapų pamūrėm tądien jau nebelaksto“ (p. 102). Jie visi savaip, su tam tikra baime išgyvena senelio bejėgystę ir ligą, nutyla ir nežino, kas bus, kai pagaliau „visus veža į mišką. O senelį patį pirmąjį“ (p. 125), ir vėl nurimsta, kai „supilamas kalnelis ir įbedamas kryžius“, nes „senelį dabar saugos Martyno geras pažįstamas“:

„– Čia gyvena Kristus, – aiškina vaikučiams Martynas. – Visada: kur kryžius, ten ir Kristus! – prideda dar dėl bendro aiškumo“ (p. 125).

Martynas, Mykolas Julytė, Jurgutis pasaulį priima per pažinimą, jutimus, emocijas, fizinį skausmą, per matomus pavyzdžius, vaizdus. Jie dar negeba logiškai mąstyti, daryti išvadų, apibendrinimų, bet jau stengiasi ir moka daryti sprendimus, ir dažniausiai savo naudai:

„– Klausykite manęs – aš Martynas!

Du vaikučiai pakelia galveles.

– Nežaiskite su LEGO, nes man tai nusibodo!

Du vaikučiai išmeta kaladėles.

– Žiūrėkite, ką aš darau – aš Martynas.

Vaikučiai žiūri...“ (p. 30)

O juk „visi Viešpaties įsakymai, duoti izraeliečiams per Mozę, užbaigiami tais pačiais žodžiais: aš esu viešpats! Seniai seniai. Ant Sinajaus kalno“ (p. 30). Ar žmogus tada (o ir dabar) išgirdo juos?

Vaikai dar nesuvokia, ir kas yra klasta, apgaulė, melas, nors jau bando gudragalviauti. Tiek meilės, draugystės, prieraišumo, gerumo, tiek ir pykčio, keršto, blogio krisleliai neretai lenda į paviršių. Adomo ir Ievos, Kaino ir Abelio palikuonys, nes žaltys iki šiol „tebešliaužioja žeme ir tebeėda dulkes“ (p. 12). Jis nuolat, amžių amžius kursto žmogų nepaklusti. Sužinoti tai, kas uždrausta. Ir martynas, susiviliojęs paslėptu skanėstu, mėgina apgauti tėtį, slapčia užsiropščia ant taburetės ir nuo šaldytuvo pasiima šokoladą. „– Niekuomet nebepirksiu šokolado, kadangi pats jį pasiėmei, – sako tėtis“ (12). Pats.

Ir ta žymė kaktoje, kuria Viešpats paženklino brolžudystę įvykdžiusį Kainą? Visi ją paveldėjome – ne tik padarome, bet ir išsiginame savo poelgių: „– Aš nebijau, aš tik šiaip sau“ (p. 13), – niekieno nemokytas sako Martynas ir išsigina prieš tai buvusios savo baimės. Kol kas – tik baimės. „Liepsna švytuojantis kalavijas į rytus nuo Edeno sodo. (...) / Kad žmogaus sieloje nuolat tūnotų baimė – piktoji dvasia“ (p. 13). Taip per amžius. Ir „nėra pabaigos, kuri nebūtų ko nors kito pradžia“ (p. 23).

Visi vaikų klausimai, poelgiai, jų samprotavimai, nors ir labai paprasti, naivūs, slepia amžinus klausimus, kuriuos visais laikais (tik kitaip suformuluotus, logiškai motyvuotus) kelia žmonija ir pati pasiklysta savo puikybės, proto, išminties kazuistiniuose labirintuose. Nes, pasak Šventojo Rašto, „žmogaus išdidumo ligai nėra vaisto“ (p. 99), o liežuvis, pasak Siracido išminties, „žmogaus prapultis“. Ypač vėtomas kiekviename vėjyje. Ypač, kaip bandoma eiti visais takais iš karto“ (p. 100). Išmintis. Kuri gali būti ir per sunki. Tačiau „Dievas myli žmogų, o saulė žino, kada nusileisti“ (p. 66).

Taigi amžius jungiančios sijos... Vienur autorės knygoje jos ganėtinai mįslingos, paslėptos, kitur labiau atviros, pernelyg tiesmukos, tarsi pritemptos prie Senojo Testamento minčių, stengiantis atrasti vienų ar kitų ženklų simbolines sąsajas. Bet, jei tikėsime Koheletu, „kas buvo, vėl bus... / Kas įvyko, vėl įvyks... / Po saule nėra nieko nauja“ (p. 78).

R. Vinciūnienės „Sijos“ – įdomus autorės bandymas, eksperimentas. Tai ir graži, paprasta, švelni, pamokanti mažųjų gyvenimo istorija, ir kartu Senojo Testamento kontekste kelianti daug klausimų bei atverianti gilių įžvalgų, skatinanti išgirsti ir save, nurimti, nutilti. Ir išgirsti tą, kuris kalba – kiekvienam mūsų, su kiekvienu iš mūsų. Tai paskata vėl atsiversti ir imti skaityti Didžiąją Knygą. Tiesa, jos niekada neperskaitysime ir iki galo neįspėsime. Bet kiekvienąsyk atrasime kažką naujo, kito, svarbaus. Ji teberašoma ir dabar. Ji iš kartos į kartą perduodama mums. Aktuali visais laikais. Tik ne visada lengva, o kartais netgi prireikia pastangų suprasti siunčiamus ženklus.

Pasak autorės, Didžiosios Knygos tekstai tebegyvena savo gyvenimus...