Sijos

Pasikartojimai ir paralelės


Aštuntoji rašytojos Ritos Vinciūnienės knyga taip pat pretenduoja tapti advento skaitiniais. Stiliaus prasme – tai labai taupių tekstų dėlionė, kone telegramos, siunčiamos mums iš absoliučiai skitingų sferų – iš Senojo Testamento ir iš tartum visai nereikšmingos mažų vaikų kasdienybės. Tačiau vaikai yra žmonės, daugeliu atveju vertesni už suaugusiuosius, nes būti žmonėmis jie dar tik mokosi. Dorais žmonėmis. Mąstančiais. Ir mąsliais. Ne veltui juk – paralelės su Biblija.

Palydėdamas knygą pas skaitytoją, kolega Aleksas Dabulskis įspėja: nebus lengvas skaitymėlis. Teks susikaupti, įsigilinti, kad nenučiuožtum paviršium. Pati autorė emocingesnė: „Kas gali būti įstabiau už pasikartojimus – visatos erdvėje, tūkstantmečių ir šimtmečių paribiuose. Pasikartojimai, atsikartojimai, stabtelėjimai – taip jau būta! būta, sakau! – žmogaus veide, lūpose, judesyje, žingsnyje, rankos moste, žvilgsnyje, palydėtame ašarų ar juoko, sapne, vaizdiny, sąmonės ar pasąmonės blyksny, plaukų sruogoje, kaklo linkyje...“ Tačiau tuo patetika ir baigta. Toliau – saikas. Kaip tekste „Kiek tilpo“ (p. 19), tarkime: trys sakiniai apie Abraomo derybas su Viešpačiu dėl Sodomos, trys – apie tai, kaip Martynas prašo mamos saldainio... Sakinys – iš toli (iš tūkstantmečių ir šimtmečių paribių?), du – iš vaiko lūpų. Elipsė: „Ir dėl trisdešimties žadėjo gailėtis Sodomos“, po to – vėl trumputis, vaikiška logika grįstas prašymas...

R. Vinciūnienė primygtinai nepamokslauja, nemoralizuoja, neaiškina. Jos tekstų pradžios, „vidurėliai“ ir pabaigos skamba itin lakoniškai, prilygsta sentencijoms: „Auksas – tik smiltis. Sidabras – tik molis. O išmintis – visų dalykų išradėja“ (p. 94), „Žmogus išsiaiškins, kas pas jį lankosi sapnuose. Tada, reikia manyti, ir pačių sapnų nebeliks“ (p. 97), „Blogis sensta. O gėris?“ (p. 104), „Išeiname, kad apskritai išeitume“ (p. 154). Jokios pirštu prikišamos pedagogikos tekstuose. Jei neklystu, autorė vos vieną kartelį atsidūsta: „...ach tu, gile, nuo Abraomo ąžuolo...“ (p. 18). Tik tiek. Vadinasi, visas išvadas turime pasidaryti patys. A. Dabulskis, pavyzdžiui, tą jau spėjo. Ir yra teisus – pagauna netikėtas įspūdis: kiekvieną žmogų tenka sukurti iš naujo, tarsi iš nieko...

O vis dėlto įsigilinus nekils abejonių: knyga parašyta ilgametės pedagogės bei humanistės. Ir propaguoja jinai senąsias, gerąsias vertybes: laiko turėjimą – Šventajam Raštui skaityti ir vaiko galvai paglostyti, nepaprastą kantrybę – pakęsti sunkų suagusio kvailio apmaudą ir triukšmingą mažųjų siautėjimą... Tokia Tikėjimo, Meilės ir Vilties kvintesencija! Sijos, laikančios lubas, kurios juk gali būti ir antrojo aukšto – kito lygmens! – grindys.

Linkėčiau knygai, apvilktai, nors ir skoninga, tačiau Pelenės suknele, neprapulti vienadienio blizgesio lentynose. Juk buvome perspėti: „Nemėtykite perlų kiaulėms!“ Tačiau šis perspėjimas – iš Naujojo Testamento, ne iš Senojo, į kurį mus bent epizodiškai stengiasi atgręžti rašytoja.