Šiaurės pašvaistė

Šiais laikais knygynų ir bibliotekų lentynos tiesiog lūžta nuo literatūros gausos. Atrodo, tik imk ir skaityk viską iš eilės, bet išrankesnis skaitytojas ilgokai žiūrinės, vartys knygas, nes tarp jų – ir daugybė lėkštų knygiūkščių, kurias perskaičius telieka keletą kartų atsidusti dėl veltui praleisto laiko. Turbūt pagrindinė paauglių literatūros tema – nesibaigiančios paaugliškos problemos, kurios, negana to, dažniausiai aprašomos daugmaž vienodai, tiesiog stengiantis įtikti šiuolaikinei skaitytojų kartai. Žinoma, tokios yra ne visos knygos, kitos išsiskiria rašytojų išmone, įdomia tema, veiksmu, veikėjais, siužetu, netikėtomis detalėmis ar iškeltais filosofiniais klausimais. Būtent apie tokį kūrinį aš ir noriu papasakoti.

„Laira su savo demonu ėjo per temstančią menę...“ - tokiais žodžiais prasideda anglų rašytojo, fantastinių knygų autoriaus Philip Pullman trilogijos „Jo tamsiosios jėgos“ pirmoji knyga, pavadinimu „Šiaurės pašvaistė“. Eilinė fantastika, pasakysite? Deja, turiu nuvilti skeptiškais nusiteikusius. Netrukus paaiškėja, kad demonas nėra kokia pabaisa ar šiaip nelabasis, tai – lyg kalbanti žmogaus sielos dalis, turinti gyvūno pavidalą ir gyvenanti šalia. Ne tik tuo pagrindinės veikėjos Lairos pasaulis skiriasi nuo mūsiškio: jame nėra automobilių, kompiuterių, daugumos kitų šiuolaikinių technikos išradimų, tačiau jos pasaulyje vyksta stebuklai, šiaurėje gyvena šarvuotieji Svalbardo lokiai, ant debesapušės šakų skraido raganos. Kita vertus, ten yra ir Anglija, Rusija, Turkija, Brazilija, Laplandija, vaikai eina į mokyklas, mokslininkai dirba universitetuose, o šalimais esančiame turguje galima nusipirkti obuolių.

Veiksmas prasideda Oksforde esančiame Džordano koledže, kuriame su daugybe mokslininkų gyvena vienuolikmetė našlaitė (ar bent jau taip jai buvo visą laiką aiškinama) Laira. Vaikystę ji leidžia „kaip laukinė katė“, autoriaus žodžiais tariant. Dažniausiai ji su draugu, virtuvės parankinuku Rodžeriu, karstosi koledžo stogais, „kariauja“ su čigonų vaikais ir krečia šunybes. Tačiau netyčia ji tampa labai keisto ir netikėto pasikėsinimo į savo dėdę, galingąjį lordą Asrielį, liudininke. Maždaug tuo pat metu mieste paslaptingai pradeda dingti vaikai, žmonės kalba, kad tai maumų darbas, nors niekas tiksliai nežino, kas jie tokie. Laira išgirsta visokių minčių nuotrupų apie kažkokias keistas Dulkes, Aurorą, kosmosą, paralelius pasaulius, o ją, kaip smalsų vaiką, tai be galo domina, todėl Laira netveria savame kailyje, kai netrukus ją globoti apsiima, jos nuomone, nuostabi moteris ponia Koulter, kuri pažada ją nusivežti į Šiaurę, kur yra visų šių keistų įvykių centras. Taip, ten ji nuvyksta, bet ne su paslaptingąja ponia, kuri, kaip vėliau paaiškėja, nėra tokia jau nuostabi, o su čigonų kompanija, kurios padedama Laira išsiaiškina didžiules paslaptis. Ir ne į ledynus pasižiūrėti mergaitė nori, o įvykdyti kur kas kilnesnį tikslą – išgelbėti maumų pagrobtą savo draugą Rodžerį ir kitus vaikus, kuriuos įkalino į inkviziciją panaši organizacija, atliekanti kraupius eksperimentus.

Visos knygos atmosfera gana sunki, jau pačiuose pirmuose skyriuose sužinome daugybę keistų ir sunkiai suvokiamų dalykų, kurių suprasti, ypač perskaičius tik pirmąją trilogijos dalį, beveik neįmanoma, nes jie nėra iki galo paaiškinti. Įvykiai greitai keičia vienas kitą, kartais pasitaiko painiavos (skaitytojas sužino daugybę vardų, pavadinimų, faktų, apibrėžimų, kurie iš pradžių susipainioja ir reikia laiko, norint juos surikiuoti į savo vietas). Knygos veikėjai – asmenybės, nė vienas iš jų nėra tik geras arba tik blogas, visiems jiems yra suteikiama prieštaringumo, rašytojas stengiasi patvirtinti teiginį, kad niekas iš prigimties nėra „baltas“ ar „juodas“, kad tik nuo mūsų darbų tai priklauso. Pats Ph. Pullman yra pasakęs: „...negalvokite, „ji arba jis yra blogi“, bet verčiau, „čia buvo pasielgta gerai, čia buvo pasielgta blogai.“ Laira yra puikiai išbaigtas veikėjas, ir nors turi keletą ypatingų gebėjimų, nėra vaizduojama kaip supermergaitė, o greičiau kaip praktiškas, drąsus, protingas vaikas. Vesdamas paskui Lairą, Ph. Pullman pamažu įtraukia skaitytojus į pasakojimą apie amžiną konfliktą tarp gėrio ir blogio, laisvos valios ir likimo. Būtent visi šie dalykai, siužeto originalumas ir daugiaprasmiškumas intriguoja, neleidžia atplėšti akių.

„Šiaurės pašvaistę“ turėtų perskaityti ne tik kiekvienas prisiekęs fantastikos mėgėjas, bet ir tie, kurie nemėgsta kūrinių, neužsiliekančių galvoje ir nepriverčiančių susimąstyti bei bandyti suvokti, ką autorius norėjo perteikti ir pasakyti savo knyga. Aš nerekomenduočiau šios knygos labai jauniems ar jautriems skaitytojams, nes visgi ją suprasti nėra lengva, o vietomis ir gana žiaurių scenų netrūksta, tačiau brandesni skaitytojai tikrai ras tai, kas jiems būtų priimtina: ir humoro, ir meilės, ir siaubo, ir detektyvo elementų, ir, žinoma, fantastikos. Bet tokios nepaprastos, tokios artimos, realios ir įtikinamos, kad skaitydamas nejučiomis pakeli akis į dangų – gal juodame danguje pamatysi nuostabiai spindinčią šiaurės pašvaistę?