Šešėlių blankumoj

Skaitantieji eilėraščius, ko gero, jaučia ir mąsto apie bėgantį (ir menine kūryba stabdomą ar sulėtinamą laiką) ir išgyvena bei lygina šiuos laikus su pralėkusiais, bet nepamirštamais. Gal pagalvoja ir apie laiko bei poetinės kalbos ryšius, refleksijas, svajonių raišką, jautriau pastebi savo vidinio laiko vyksmus, gamtos ir istorinio laiko kaitą, įsižiūri, įsiklauso ir klausia...
Naujausia, pagal seką jau vienuoliktoji, poetės Pranciškos Reginos Liubertaitės (gimusi 1950 m. Kėdainių r. Liolių kaime) eilėraščių knyga ŠEŠĖLIŲ BLANKUMOJ (2018) neturėtų stebinti, nes kūrybos rinkinių gausa yra jos aktyvaus gerus keturis dešimtmečius užsitęsusio kūrybinio kelio ženklas. Aišku, daugiareikšmis kaip ženklas ir simbolis. O pats knygelės pavadinimas – autorės valia – tarsi liudytų kažkokį būties nykulį, naujųjų laikų kelio nuošalę ar sąmoningą nuolatinę opozicinę laikyseną, įsiklausan čią ir aktyviai klausančią. Gal ir todėl ją lyginant su priešpaskutiniu eilėraščių rinkiniu, gal konceptualiausiu jos poetinėje kūryboje „Siuvinėjimas kryžiu ku“ (2014), juolab su keturių dešimtmečių kūrybos rinktine ŽIEŽIRBA Į ŽEMĘ (2016), akivaizdesnis (labiausiai girdimas ir jaučiamas) lyrinio subjekto ir nuolatinės kaitos laikas. Labiau P. R. Liubertaitei itin būdingas gamtos metlaikių ratas ar istorinio (priešistorinio) laiko refleksijos.
ŠEŠĖLIŲ BLANKUMOS poetė jau labiau atpažinusi save ir atpažįstama iš eleginių meditacinių savo polinkių, tautosakinio psichologizmo, žaismingumo ir valiūkiškos (auto)ironijos, itin žavių tautosakinių kartočių ar skanduočių. Tvirtėja ir poetinių formų arsenalas, ir tai negresia virsti žanrine ar stilistine eklek- tika: savaip transformuoti ar modifikuoti trieiliai, šešiaeiliai, primenantys rondo, ritualinės tautosakinės kartotės, sintaksiškai ekspresyvūs verlibrai, refleksinės epigramos ir net modifikuotas sonetų vainikas be magistralo ir kt.
Ši lyrinės poezijos knygelė net pačios autorės kūrybos kontekste išsiskiria dar subtilesniu brandesniu intymumu: nustebusios ir savo pasaulį atrandančios mergaitės, skaudžios (o ir padūkusios) jaunystės burtus menančios pusamžės moters, ne tik romantiškos, bet ir kasdieniškos rūpintojėlės – šeimos mylinčiosios, tautos ir tėvų namų dukros, gimtinės paveldo puoselėtojos...
Kas vyksta toj ŠEŠĖLIŲ BLANKUMOJ – tarsi kokiame erdviai apsibrėžtame budėjimo rate? Ką čia veikia jos lyrinis subjektas tarp tų šešėlių – dega? švie- čia? myli? ilgisi? ar liūdi ir žvarbsta?.. „Įsiklauso“, – atsako poetė, ir taip atsitiko pirmosios knygelės dalies pavadinimas: ĮSIKLAUSAU.
Iš tiesų jau Vydūnas ir A. Maceina lietuvių kultūros ir meno apmąstymuose gausiais pavyzdžiais įrodinėjo tai, kad tradicinio lietuvio (balto), kaip ir tikro poeto, regos organas – būtent klausa. Tai itin artima ir poetės Pranciškos Reginos Liubertaitės prigimčiai.
O tie „šešėliai blankūs“ – mieli ir baugūs, šiurpinantys ar apgailėtini, galbūt pajus skaitantys jos eilėraščius.