Servijaus Galo užrašai

Knyga apie Romą jos galybės laikotarpiu: karai aprimę, barbarai dar tolokai. Apie Romą, užsiimančią savimi pačia ir palengva graužiamą iš vidaus. Kažkur horizonte jau sušmėžuoja krikščionys, bet visa tai tik fonas vyriškoms aistroms. Servijaus Galo užrašai – aistrų  romanas istoriniame fone. Tas fonas, tiesa, nėra detalizuotas, artefaktų nėra, nėra kaišiojamos nei istorinės žinios, nei romėniška buitis. Tačiau romėniškos aistros atkurtos. Jos bene ir bus varomoji, iš vidaus graužianti galia, suardžiusi Romą jos žydėjimo laikotarpiu. Herojus nustemba, greta kitų savo aistrų ir pagrindinės meilės pranašui Arijui savyje atradęs meilės moteriai pėdsakus. Gal ir ne meilės – bent jau su romane vaizduojama savo draugo teisėjo žmona jį sieja aistra, ne meilė, nors romano pabaigoje po įvairiausių pervartų Servijus Galas patiria meilę moteriai ir atranda heteroseksualinę pakraipą. Bet pats veikėjas, kad ir dėl visko besigraužiantis, per visą romaną veikia kaip destruktyvi galia, kažkokios paskirties, išskirtinumo genama per žmonių gyvenimus; visi jo mylimi ar artimi žmonės tai žūva, tai nusižudo. Aplink verda mirštančių meilių verpetai, apstu nuotykių ir detektyvinių siužetų, kurie itin sutirštėja Servijaus memuarams baigiantis ir išsisprendžia netikėtai. Kaip būtent – gal ir neverta pasakoti, bet kadangi čia Antika, tai Edipas su savo provaizdiška šeima įmantriausiuose pasakojimo vingiuose irgi duoda garo (ir galutinai sunarpliodamas siužetą, ir jį išspręsdamas).

Be jokių abejonių, patraukia romano stilius. Lygus, nesikratantis per duobes, leidžiantis įsitikinti autoriaus literatūriniais sugebėjimais, o kad kartais primena Margueritte’os Yourcenar stilių, gal ir nieko baisaus. Romos imperijos kultūra tokį stilių, kokiu rašo M. Yourcenar, ir pagimdė: tai Lukiano, Amiano Marcelino (beje, abu graikai) prašmatni kalba, kai kur atsispindi Senekos leksika, taupus Tacito kalbėjimas, bet viskas sulydyta. A. Jakučiūno kalba suvaldyta ir mėgdžioja gal ne tiek M. Yourcenar, bet drauge su ja – antikinio pasakojimo eigą. Filologinė autoriaus kompetencija leidžia jam kalbėti ganėtinai autentišku balsu. Tai yra prakalbinti romėnus lietuviškai. Be abejo, mūsų literatūroje pasaulinės istorijos tematika menkai tenaudota, o ką jau kalbėti apie romaną. Čia daug galimybių – Henrykas Sienkiewiczius nesidrovėjo imtis Nerono epochos anei rašyti apie Egipto senovę, ir jam pavyko puikiai, dabar kuo puikiausiai sekasi suomiams. Net ir rašant apie Egiptą. Lietuvių istorinis romanas lig šiol neužgriebia pasaulinės istorijos. Neaktualu, drovu prašauti, trūksta specialaus išsilavinimo? Aišku, klasikinės filologijos specialistui tokios temos imtis drąsiau. O tai, kad LRS leidykla vargiai tikisi komercinės naudos, liudija kuklokas (vieno tūkstančio) romano tiražas. Vis dėlto įtariu, kad knyga gali sulaukti pasisekimo, juolab kad egzistuoja viena subkultūrinė grupė, kuriai romane nagrinėjamos homoseksualios meilės peripetijos gali pasirodyti patrauklios. 

Grįžkime nuo kontekstų prie paties teksto – Servijaus Galo, pasakojimo autoriaus ir herojaus. Jis vaizduojamas kaip talentingas poetas (keli jo romane pacituoti eilėraščiai tikriausiai yra Tibulo ar Juvenalio mėgdžiojimai), kurį likimas mėto ir vėto nuo sėkmės ar turto viršūnių iki pat nevilties, skurdo bedugnės. Pats jis savotiškai pažymėtas, jo vardas reiškia „gaidys“. Po vieno patirto sukrėtimo jis tegali kakariekuoti. Praradęs žmogaus kalbą, jis tampa nebyliu, bet tai netrukdo jam susirašinėti laiškais ar žinutėmis ant grifelinių lentelių (visuotinio raštingumo epocha Romoje – realybė. Kaip ir visuotinis paklaikimas dėl pranašų, pseudopranašų, šarlatanų ir filosofų. Filosofo ir šarlatano skirtumas ištirpęs, o kas vieniems yra pranašai, kitiems tėra paskutiniai melagiai).

Romano antra dalis, greičiau – trečias trečdalis, sumanyta kaip pranašo Arijaus (melagingo ar ne – matyt, ir nepavyks išsiaiškinti) mokymo dėstymas. Tai hokitų religija su savo pranašais ir mokymais, dažnai prieštaringais. A. Jakučiūnas tiesiog su malonumu žaidžia antikinių mokymų temomis, beje – kinta ir knygos stilius. Čia išties atsiveria visai kita romano pusė. Tai, kas slypėjo už aistrų, detektyvinių siužetų ar edipinių linijų, išplaukia į paviršių kaip malonus, smagus skaitymas, kuriame galima atpažinti senų filosofinių, mistinių ir maginių mokymų ar anekdotų siužetus, pasiekusius mus iš apytiksliai to paties laikotarpio.

Hagiografijos, apokrifinė ir evangelinė atmosfera čia pinamos su Diogeno iš Laertos paskalų apie filosofus stiliumi. Pasakojama apie tariamą hokitų religiją, jos ritualus, kvailius ar išminčius, nesupaisysi, nes I amžius toks ir buvo. Tirštas mentalitetų ir tikėjimų. Pačių hokitų, pranašų Varono ir Arijaus, mokymas yra kiek gnostinis, bet su šarlatanybės prieskoniu. Autorius pasiūlo žaidimą. Jis padaro, sukonstruoja religiją, kurios aprašymas leidžia žiūrėti į ją ir apyrimčiai, ir kaip į sinkretiškos antikinės mistikos žavesį atspindinčių dvasingų ir juokingų anekdotų rinkinį.

Literatūra kaip žaidimas filosofinėmis, mitologinėmis, religinėmis temomis. Ir, žinoma, aistrų romanas. Kam viena dalis, kam kita, o mane labiausiai sužavėjo antroji. Nesančios religijos yra žavios. Jeigu Varono ir Arijaus religija būtų egzistavusi, ji būtų kraupi. Kaip ir daugybė panašių vienalaikių religijų.     

A. Jakučiūno romanas rodo, kad esama dar neišartų mūsų literatūros dirvonų. Ir tai, kad turime įdomų, perspektyvų – tikėkime – romanistą. Galima įtarti, kad jis cituoja pernelyg daug, permala pernelyg didelį klodą, bet literatūra be citavimo, tegu ir nenurodyto, neapsieina. Citavimas yra pagrįstas, kai jis leidžia atpažinti tą narsiai „apžaistą“ antikinę, mitologinę, religinę terpę su savo kraupia ir traukiančia Antikos pilnatve.