Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Servijaus Galo užrašai

Servijaus Galo užrašai Spėju, kad Andriaus Jakučiūno romanas „Servijaus Galo užrašai“ literatūrinių diskusijų greičiausiai nesukels. Poros pasirodžiusių recenzijų, pranašaujančių šlovingą likimą, nelaikau absoliuto nuomone (šit ir aš mėginu pritarti pirmiesiems dviem), tačiau vargu ar rasis objektyvi opozicija, drįstanti neigti knygą, žvelgiant akivaizdžiai literatūrinei kokybei į akis. Bet patikti ar nepatikti knyga gali, tai visiškai nereiškia, kad kūrinys geras arba blogas. Beje, po G. Beresnevičiaus taiklių kultūrologinių įžvalgų, po D. Černiauskaitės įdėmios siužeto analizės belieka kalbėti arba labai aptakiai, arba labai tiksliai, t.y. pasirinkus aspektą (pvz., „Mirtis – kaip svarbiausia modelinė situacija A.J. romane“ arba „Nesančios religijos žavesys ir skurdas A.J. romane“), todėl renkuosi pirmąjį variantą.

Visų pirma (tai akcentavo ir D. Černiauskaitė), didžiam skaitytojo džiaugsmui, romanas neišduoda autoriaus asmeninės patirties (tik išsilavinimą), demonstruoja kontekstualumą ir gali būti vertintinas ne trumpalaikio aktualumo požiūriu. Viename interviu knygos autorius suformulavo mintį, kad idėją parašyti knygą paskatino noras išsiaiškinti, kaip toje daugdievystės ir netikrų vertybių epochoje, į kurią skaitytoją perkelia romanas, jautėsi paprastas, galbūt kenčiantis žmogus, koks yra Servijus Galas (lot. gallus – gaidys). Na, gal ne visai paprastas (mat apdovanotas ne tik kūrėjo talentais, bet ir luošio savybėmis), bet kenčiantis. Beje, kenčia Servijus kaip tik dėl savo nepaprastumo, kitoniškumo: jis gieda kaip gaidys, jo kūne gyvenančios dvasios sukelia traukulius, jo meilužis Arijus jam neištikimas. Perdėtai jautrus, savianalitiškas ir savikritiškas Servijus pasakoja savo nelaimingos meilės istoriją, analizuoja savąją paskirtį, bet geba gana lengvai asmeninio pobūdžio apmąstymus pakeisti filosofiniais apibendrinimais. Ir tai gerai, nes filosofiniai svarstymai apie kūrybą, asmeninę prigimtį, kalbą, aliuzijos ir mėgdžiojimas, citavimas kviečia kūrinį vaidinti intertekstualumo scenoje.

Veiksmo vieta – Roma, laikas – pirmojo mūsų eros amžiaus antroji pusė. Anot G. Beresnevičiaus, „karai aprimę, barbarai dar tolokai“, bet „kažkur horizonte jau sušmėžuoja krikščionys“. Atpažįstamame, bet nedetalizuotame istoriniame fone verda romėniškos aistros. G. Beresnevičius tvirtina, kad „Servijaus Galo užrašai“ – aistrų romanas istoriniame fone. Nemėginu šios minties paneigti, tik noriu sušukti: ir dar kokių aistrų! Geismą, seksualines fantazijas veikėjui sužadina Julijos lavonas, kapinės, mintys apie mirtį arba žvilgsnis į pagalvę, pačiam stovint su kilpa ant kaklo. Mirtis ir aistra vienoje poroje – būtų tikrai patrauklus „iškrypimas“, tačiau kuriama teksto erotika (net ir atliekant variacijas Edipo tema), o ne „geltonųjų puslapių“ vulgari pornografija. Plius subtili ironija. Ironija, neginčijamai, – rašytojo.

Pagrindinis ir vienintelis romano naratorius – Servijus: jis fokusuoja žvilgsnį, vertina aplinką, kartais perpasakoja kitų personažų žodžius ir gandus, kurie koreguoja jo ar jo artimųjų gyvenimą. Gando galia ne mistifikuojama, o greičiau įrodoma: „Sakote, daugumos nuomonė svaresnė negu mažumos? Aš sutinku, svaresnė, bet nebūtinai teisinga. Jau daug nekaltų ir šaunių vyrų padėjo galvas vien dėl to, kad neišprususi minia priskyrė jiems darbus, apie kuriuos jie, gyvi būdami, nebūtų drįsę net pagalvoti“ (p. 8). Per Servijaus vaizdo prizmę modeliuojamas romano pasakojimas išsaugo polifoniškumą, kitų personažų individualumą, o kai kuriuos netikėtus veikėjų poelgius sėkmingai išteisina mistifikuotas, kvazireliginis fonas ir „gandų sistema“, apraizgiusi kiekvieno jų galvą. Atrodo, šachmatų figūros sustatytos taip, kad bet kuris ėjimas figūra-veikėju būtų patogus autoriui. Taip pasiekiama jei ne pergalė, tai bent lygiosios su skaitytoju, paprastai linkusiu ieškoti kliaučių jaunų, senų, ypač visuotinai kotiruojamų ir kitų gerų rašytojų tekstuose.

Rašytojas geba savo veikėją „brandinti“ (žinoma, būtų keista, jei tiek intensyvių išgyvenimų ir negandų patyręs personažas liktų toks pat): devynerių metų gaidžio balsu giedantis naivus, nelaimingas, sielvartaujantis dėl Arijaus meilės ir savosios paskirties berniukas tampa kiek gudresniu, atsargesniu paaugliu, „atrandančiu“ moterį, o su skaitytoju išsiskiria jau subrendęs vyras, trijų vaikų tėvas, „beveik laimingas“ Servijus, pasiryžęs „vėl užkrauti rašikliui nutylėtos praeities lengvumą ir svorį“, tikintis, kad skaitytojo dėmesys nužudys tebevarginantį „ypatingumo pojūtį“.

Antrosios dalies („Gandų knyga“) pasakojimai visiškai savarankiški, jie nepriklauso nuo veikėjo vidinės būsenos, savo prigimtimi panašūs į G. Beresnevičiaus „Pabėgusio dvaro“ mikroistorijas. Tai virtinė nutikimų, gandų, pasakojančių apie tariamą hokitų religiją (hedonistinė krikščionybės atmaina), jos ritualus, apsišaukėlius ir išminčius; studijuojama hedonizmo filosofija: „Koks gi kitas dalykas mums gali būti taip brangus, kaip Malonumas, kuris, sakau jums, ne tik turi dievišką prigimtį, bet pats yra Dievas, pasaulio ir žmonių valdovas! (...) Netgi tie, kurie atsisakę savo turto, žmonos bei vaikų klaidžioja alkani iš miesto į miestą ir skelbia visokių netikrų dievų mokymą, netgi jie, sakau, yra to paties malonumo didžiausi gerbėjai ir vergai, mat renkasi verčiau laikiną nemalonumą žemėje, kad galėtų mėgautis malonumais amžinajame gyvenime, kurį žada jų dievai ir dievukai“ (p. 186-187).

Pasakojimas klastojamas imituojant antikinį stilių, perfrazuojant (cituojant) antikinės filosofijos tekstus ir platoniškuosius dialogus, lotyniškąja tradicija kuriant eilėraščius. Stilius gana įmantrus, bet tekstas sklandus, o sakinio sintaksė liudija subtilią rašytojo kalbinę klausą. Stilizuotos intonacijos, turtinga leksika, tonų, intonacijų ir ritmų amplitudė lemia kūrinio meninę įtaigą. Iš personažo lūpų skrieja ir iškalbinga retorika, ir aforistika, ir poezijos kibirkštys, o pro ironijos nertinio plyšius prasimuša ir veikėjo vidinio pasaulio dramatizmas, intelektualinis intensyvumas ir intriga. Kūrinys stilingas, bet cituoti reikėtų ištisus puslapius, idant pajustumėte teksto natūralią pulsaciją.

Romanas sukuria „netikėtumo efektą“ (kalbant apie šiuolaikinio lietuvių romanų tematiką ir stilistiką), žavi laisvo mąstymo energija, žaismingumu ir vidine dialektika, o jeigu demonstruodama palankumą persistengiau – atleiskite...
Gitana Gugevičiūtė
2006-06-25
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2005
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą