Septyni metų laikai

Žmogus visada siekia grožio. Jei jo nerandama realybėje, tada grožio ieškoma mene. Sakote, šiuolaikinė poezija ne tokia? Sakote, poezija tai jau išgyveno? Bet argi šiuolaikinė poezija – tik keiksmažodžiais ir vulgarybėmis paramstytas verlibras? Tik ironija? Pauliaus Norvilos eilėraščiai įrodo ką kitą – visgi dar įmanoma, kad viskas, kas gražu, naujai ir originaliai suskambėtų dabarties literatūroje.

Tematika
Be abejo, vyraujanti tematika yra miestas (vien šis žodis pakartojamas 25 kartus). Tačiau kad eilėraščiai pulsuoja miesto ritmu, galima suprasti ir iš daugelio kitų žodžių, būdingų miesto erdvei (gatvė, stogai, langai, durys, balkonas ir t.t. – jų galima suskaičiuoti apie 80).

Tai miestas – su elgetomis ir damomis, šlavėjais ir taksistais, tiltais ir aikštėmis – įsukantis į savo karuselę, užburiantis, sužavintis, įtraukiantis.

Be dominuojančios miesto temos galima skirti dar dvi kiek ryškesnes temas: militaristinę ( ypač ryški eilėraštyje „Nesvarus“) ir marinistinę („Požiūris I – stiklas“, „BF dimensija“). Dažnai šios temos susipina tarpusavy, papildo, paryškina viena kitą.

Lyrinis subjektas ir objektas
Lyriniai subjektai ir objektai susilieja su miestu, blaškosi, ieško vienas kito ar savęs, o kartais tiesiog vaikštinėja, dairosi, stebi. Gyvena. Gyvena miestu, o miestas gyvena jais. Kartais miestas suveda, kartais – išskiria („...ateinu nesibeldęs, nekviestas/ ir prašau, kad įleistų, prašau,/ bet negirdi manęs tavo miestas.“)

4 eilėraščius galima pavadinti eilėraščiais – kaukėmis – lyrinis subjektas kalba ne tiesiogiai, bet prisiima sau vieną ar kitą vaidmenį, tam tikrą kalbėjimo poziciją. Tokie eilėraščiai – „Nežinomi užrašai: solidarumo apraiškos“, „Susišauk“, „Neparašyta istorija“, „Minusas“.

Personažai
Turbūt ryškiausia detalė, suteikianti šiems eilėraščiams savitumo – personažų gausa. Tiksliau – tai žmonės, esantys aplinkui lyrinį subjektą ir objektą – miesto žmonės. Apie 80 skirtingų terminų, įvardijančių tiek vieną žmogų, tiek konkretų asmenį (Da Vinčis, Tolstojus), tiek didesnę ar mažesnę grupę. Dažniausiai tai saviti tipažai, pridedantys tam tikrą atspalvį, prieskonį, kuriantys bendrą aplinkos vaizdą. Keletas jų yra būdingi tik miestui – iš pavienių bene dažniausiai „sutinkami“ šlavėjas, draugas, karalius. Kai kurie personažai (karalius, mažasis princas, Nojus, juokdarys – „atėję“ iš kitų literatūros kūrinių).

Pasikartojantys motyvai
Be kitų temų ypač dažnai (26 kartus) pasikartoja lietaus motyvas. Kartais tai gali būti siejama su išsiskyrimu („juk prisimeni?/ vakar sakė, kad lis./ aš tave su lietum palieku.“), kartais lietus – savotiška kliūtis („kai tekstas pagal kitą abėcėlę,/ tai mano žodžiai tirpsta lyjant,/ ir pakeliu sapnus, dirbtinę gėlę,/ ir pakeliu tave į savo tylą.“), bet dažniausiai lietaus motyvas suteikia eilėraščiui melancholišką, (kartais) kiek baugią nuotaiką.

Kitas gana ryškus pasikartojimas – užrakinimas („rakinu tavo sapną“, „kai raktas užnuodija spyną“) – tačiau netgi užrakintos durys retai suteikia saugumo jausmą – tai greičiau išvykimo, atsisveikinimo, baigtinumo nuotaiką sukuriantis įvaizdis.

Erdvė
Dažniausiai – miestas. Atviros miesto erdvės – gatvė, aikštė, alėja, tiltas; pusiau atviros – stotis, labirintas; uždaros – salė, baras, smuklė, namai. Namų erdvė nekonkretizuojama – apsiribojama keliomis namų aplinkai būdingomis smulkmenomis. Kelis kartus minimas balkonas – vėlgi, daugiau mažiau miestui būdinga architektūrinė detalė.

Atviros erdvės įspūdį pabrėžia dažnai kartojamas žodis „dangus“ (31 k.).

Laikas
Dažniausias laikas plėtotis eilėraščių vyksmui – naktis (31 k.) arba rytas (20 k.). Neretai pasirenkamas laikas „kai jau pasislepia mėnulis,/ bet saulė dar nebūna patekėjusi“.

Dažniausiai minimas metų laikas – ruduo. Be kita ko, rudeniui būdingą nuotaiką kuria ir jau minėtas dažnas lietaus motyvas. Tačiau taip pat dažnai (21 k.) minimas ir sniegas – aiški nuoroda į žiemą.

Taip pat kartais suskamba tokia laiko aplinkybė – „tūkstantis metų“. Čia galima įžvelgti sąsają tiek su istorija, tiek su literatūra (pasakomis).

Priešpriešos
Pagrindinė priešprieša atsiranda tarp lyrinio subjekto ir objekto – t.y. vyriškosios ir moteriškosios pozicijos, siekimo ir siekiamybės. Tačiau priešpriešos atsiranda ir kitur – autorius dažnai gretina kontrastingus dalykus („aš toks pats kaip ir tu, mano prieše,/ aš toks pats kaip ir tu, mano drauge“, „iš pabalusio snigo užaugęs,/ iš pajuodusios gatvės atėjęs“, „iš miesto – į miesto kraštą/ ir kartais centrinė aikštė, o kartais pakampės baras“, „ši narkozė padės man pasveikt,/ ją testavo kariai su balandžiais“).

Autorius nevengia ir kitokių sugretinimų – žodžių žaismo – tiek prasminio („...teritorijos/ greit atriaumotų tigrais nuo Eufrato“ arba „nes kai pusryčiai tampa triukšmingi,/ tai ir pietūs nerūpi, ir šiaurė“), tiek fonetinio („jei paprašysiu – išmokinkite istorijos,/ kad balsas būčiau viešbučių magnato,/ tada priglusčiau it magnetas...“).

Technika
Eilėraščiai dažniausiai vientisi, nepadalyti į posmus. Taip pat gana dažnai nuo vientiso eilėraščio atskiriamos kelios (ar viena) paskutinės eilutės arba, jei eilėraštis dalijamas į posmus – posmai ilgi, ne po keturias, o bent po 8 eilutes. Aišku, yra eilėraščių, kurių posmai – tobuli ketureiliai.

Dominuoja kryžminis įvairiakirtis rimas. Tiesa, dažnai (ypač vientisuosiuose eilėraščiuose) atsitinka taip, kad refrenas sumaišo vyraujantį rimą – taip atsiranda mišrus rimas.

Eilėraščiai daugiausia egocentriški – dažniausiai kalbama pirmu asmeniu.

Blogai
Dažnai vietoj moteriškosios giminės daugiskaitos būtojo kartinio laiko dalyvio vardininko linksnio vartojamas analogiškas vyriškosios giminės dalyvis. Pavartoti keli žodžiai, kurių kalbos kultūra ir LKŽ šiuolaikinėje lietuvių kalboje nepataria vartoti. Beveik nėra didžiųjų raidžių – ne tik eilėraščių pavadinimai, bet ir kai kurie tikriniai daiktavardžiai bei sakinį pradedantys žodžiai rašomi mažąja raide.

Gerai
P. Norvilos eilėraščiai – skambūs, grakštūs, juose neretai galima aptikti ir giliau paslėptų minčių, nuorodų, sąsajų. Tačiau viskas parašyta labai subtiliai – visos mintys, visi įvaizdžiai susipina tarpusavy.

Netikėti loginiai sprendimai, nauji sąskambiai ir rimai, originalūs ir stebinantys sugretinimai.
Eilėraščiuose nemažai terminų, užsimenančių apie kitus literatūros ar kultūros kontekstus, bet nepersistengta ir kūriniai neperkrauti nei šiais terminais, nei tarptautinių žodžių gausa.

Kalbama aiškiai ir drąsiai. Nebijoma imtis gal net kiek neįprastų temų. Kita vertus – netgi visiškai buitiškos temos čia suskamba subtiliai. Tad turbūt apie kiekvieną šioje knygelėje esantį eilėraštį galima pasakyti: gražu. Nes tai – amžinas grožis. Nes „viskas, kas yra gražu, yra gražu“.