Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai Pasauliniame kare

„Meskite iš savo bibliotekų „Tarzaną džiunglėse“ ir kitą verstinį šlamštą. Raskite savy jėgų, kad gerų čekų autorių knygų yra“, - rašė J. Hašekas ant pirmojo „Šveiko“ leidimo 1921 m. Ši knyga nesupainiojama su jokia kita, išversta į 60 kalbų ir iki šio laiko prikausčius skaitančiąją visuomenę,

Šveikas – atlapaširdis kvėša, pasaulinis kvailys, visiškas idiotas, labai natūraliai atskleidžiantis prieštaravimus tarp kasdieninių smulkių žmogiškų rūpesčių ir didžiųjų „istorinių“ įvykių košės. J. Hašeko destruktyvi satyra ir ironija neatskiriamos nuo išlaisvinančio juoko, reto visais laikais.

Šveikas apskritai išaugo iš „trečio brolio“ liaudiškos tradicijos motyvo ir sukūrė savą, kartais nė nenumatytą paties kūrėjo: įsitvirtino filosofijoje, mene, literatūroje ir, be abejo, viso pasaulio aludėse. Pats Hašekas tik po kurio laiko suvokė „Šveiko“ giliąsias potekstes ir pateikė diagnozę: pasaulinis karas.

J. Hašekas buvo bohemos žmogus, nenuspėjamas ir nenuilstantis sugėrovas, žmogiškoji stichija jam – kūrybos būtinybė.