Šauksmas

Romane įtampa kyla dėl pasaulio nuosmukio. Žmonės, apimti nepaliaujamo technikos progreso, pamiršta laiką, skirtą puoselėti dvasinėms vertybėms. Ar galime prasmingai planuoti savo gyvenimą, kai apeinamas padorumas, jautrumas ir altruizmas?

Autorė užsimena, kad pasaulį persekioja pigus bevertiškumas: jaunos moterys tampa lengvabūdėmis, prekiauja savo kūnu, kažkas keičia lytį, o įstatymai leidžia tai daryti. Knygoje Nostradamo centurijų tema skamba lyg viso kūrinio leitmotyvas – koks pasaulio likimas, kas bus toliau?

Veikėjos Vijos paveikslu atskleidžiamas fizinio grožio reklamavimas ir banalumas. Tačiau grožis yra niekas, jei jis paverčiamas nuoga tuštybe.

Kita knygoje vaizduojama moteris – Martyno žmona – yra visiška priešingybė Vijai. Ji dvasinga, rami. Jos galvoje kirba klausimas, kas formuoja pigų požiūrį į moterį ir kodėl moterys taip krenta. Tad koks grožis yra svarbiausias – vidinis ar išorinis? Autorė į tai neatsako, tačiau Martyno žmonos pavyzdžiu atskleidžia, kad svarbiausios yra paprastos žmogiškosios savybės – vidinis gerumas ir harmoninga bendravimo darna. Humaniškumas tampa tikrojo grožio, tobulos išvaizdos siekimu.

Romane reikšminga teisingumo problema. Dažnas įstatymas nebeturi galios, nes jis sukurtas klaidingai. Aplink smurtaujama, plėšikaujama, o įstatymas stoja prieš save patį – negina žmogaus ir jo namų. Negindamas piliečių, jis kuria nepasitenkinimą, neapykantą ir persmelktą nepasitikėjimą. Visam tam vadovauja žiniasklaida, kuri, atverdama smurtą, dar labiau skatina tolesnį blogį.

Žiaurumas šiuolaikinėje visuomenėje neturi aiškių motyvų – smurtaujama dėl paties smurto. Žiniasklaida tampa blogio tarnaitė, lenda į privatų gyvenimą ir jį dergia. Tokie skauduliai atidengiami knygoje, o piktadarystės kelia piliečių baimę, deformuoja visuomenę ir trukdo pamatyti tai, kas dar liko šventa.

Kai pagrindiniai personažai pakliūna į nelaimių ratą, skaitydamas susimąstai: ar žmogaus gyvenimą valdo aplinkybės, ir kas jas lemia? Tai didieji išbandymai, kuriuos ištverdami pasimokome atidumo, galbūt – jautrumo artimui.

Pagrindinė romano idėja – „nepasiduokime apmaudui ir liūdesiui, kaip bebūtų sunku“. Tokiu būdu neleidžiame aplinkybėms sugriauti mūsų trapaus pasaulio ir priartėjame prie to, kas sakralu.

Paskutinės romano dalys ypač prikausto dėmesį. Atrodo, kad dažniausiai jautriems žmonėms tenka likimo išbandymų taurė, tačiau gyvenimo prasmę lemia ne vien kentėjimai, bet ir amžinosios dvasinės stiprybės – tikėjimas ir ištvermė.


Recenzijos autorė: © Alicija Valentukevičiūtė, 2011.