Šatrijos Ragana

Nijolės Kliukaitės romanas „Šatrijos Ragana“  labai išsamus, vertingas darbas. Turtingi, iškalbingi sakiniai iš karto patraukia skaitytojo dėmesį.

Daugelio šiuolaikinių rašytojų knygos nugula lentynose ir pavartomos gana abejingai. Bet „Šatrijos Ragana“ – dvasinės atgaivos knyga, kuri dar labiau pagilina jau turėtas žinias apie Mariją Pečkauskaitę. Knyga praturtina sielą. Regis daug skaityta, tiek matyta M. Pečkauskaitės tema, kad niekuo, atrodo neįmanoma nustebti.

Tiems kas neieško sensacijų ar apkalbų - ši knyga labai patiks.

Daugelį knygų reikia prisijaukinti, o ši knyga atvertus ateina pati.

Svarbiausias yra Marijos portretas. Jis parodytas aiškiai, lyg matytum archyvines, paspalvintas nuotraukas. Subtili Marijos meilė tėvams, sesei, broliui, tikrai nepaliks abejingų. Rašytoja rašo taip, tartum pati būtų gerai pažinojusi Šatrijos Raganą, ar su ja gyvai kalbėjosi, tarėsi o ši ja patikėjo, įsileido į ramybe alsuojantį dvarą.

Marijos svajos, mintys, visa tai išdėstoma to laikmečio stiliumi. Bevaikštant kartu su ja, skaitytojas aplanko jos tėvų sodą, nykstantį palivarką, žengia į erdvius kambarius apkaišytus raudonomis ir baltomis rožėmis. Mato jos mamos išpuoštus margais siuviniais baldus. Galima net stabtelti prie močiučių austų užtiesalų, mergaičių rankdarbių.  Galima pasivaišinti sodininko ką tik atneštais, medumi kvepiančiais vaisiais, o už lango dar būtų likusi ilga vasara...

Sesers Sofijos nuotrauka romane labiau epizodinė. Ji maloni, šilta, draugiška mergina, nusileidžianti ir taiki. Kiek tolimas brolio Stepuko apipavidalinimas. Jį mirtis pasiglemžė dar vaikystėje, ketvirtoje klasėje. Lemtis nunešė į tamsybes paslėpdama nuo artimųjų, dėl to Marija labai išgyvena, prisimena viską.

Susitikimas su Povilu Višinskiu ryškus. Pirma atrodė, kad meile spindintis, romantiškai nuteikiantis, gal net kažką rimtai skaitytojui žadantis romano gabaliukas, bet... Marijos ir Povilo meilė pražysta mistiškoje nakties šviesoje, gamtos prieglobstyje. Meilė – tyra, švelni, muzikuojanti, juokingai vaikiška. Jausmas tas gilus ir pakylėjantis, ir, net dėl viso to truputį pavydu sesei Sofijai, „...taip aukštai, kad niekieno netrukdomai jie galės aukštybėse dirbti apačioje likusių naudai“.

Ir iš tos laimingos oro pilies nieko nebelieka, nes Povilo meilė šalta, jis egoistas. Greitai ima telktis virš Marijos ir Povilo nesutarimų debesys. Ryšį lydi ledinis atmetimas, susvetimėjimas, skausmingas išsiskyrimas, Povilo išdavyste paženklintas, svetimos moters nutviekstas blyksnis.

Neišplėtota, ne kaip pavykusi ta romano dalis, kur skaitytoją pasiekia Marijos ir Povilo susirašinėjimas. O vieta, kai juodu skiriasi yra gana gili, daug reiškianti, nes jiedu visgi sugebėjo mandagiai išsiskirti, susitarti.

Kunigo K. Bukanto atvykimas į Užventę, į motinos namus, Marijai išnyra kaip didi lemtis. Pagrindinės veikėjos blaškymasis tarp Povilo ir naujojo mylimojo, labai meniškai parodyta. Toje dalyje nėra tiesmukiškumo kalbėjimo, pamažu išsakyta ką jaučia kiekvienas jų.

Iš laiškų nuotrupų regime, kaip pamilusi Kazimierą, Marija „nusilenkė“, o jos tėvas sykį pajuokavo ar „nesutekės tavo protas pienan“. Tačiau juokas Marijos nenuteikia linksmai, kentės ji, verks, bėgs nuo kaimo bobų akių, visa tai skaitytojas pajus kokia „sunki dvidešimtojo amžiaus pradžia“.

Pasiaukojusi Kazimierui, Marija taip niekada ir neištekėjo, liko jam ištikima ligi mirties. Jo „delnuose ji jautėsi tarsi namuose, o kol jis ir ji gyvi, taip ir bus“.

Kunigo gyvenimas prieštaringas, jis romane, o tikriausiai ir gyvenime, nebuvo drąsus, jam trūko ryžto nutraukti kunigystę, „prasitarti“ ir vesti mylimą moterį.

Daktaras, Žymantienė, globotinė Zasiukė, autorės pasiskolinti iš pačios Šatrijos Raganos personažų galerijos. Jie romane atgaivinti, realiais žmonėmis pavirtę ir yra aktyvūs ir idomūs veikėjai. Toks veikėjų išdėstymas parodo autorės sumanumą, jos kūrybinį potencialą. Ko dar neteko pajusti nė viename lietuvių autorių darbe – tai malonus atradimas.

Lenkiški pasisakymai kiek nuvylė, kadangi jie ne visiškai tiksliai išversti, o dažnai pačiame tekste pasitaiko klaidingai užrašytų žodžių, vertimų, pasisakymų.

Varšuvos laikotarpis kaip vėjas. Čia  daugybė veikiančių asmenų, kurie kiek supainioja ir išblaško.

Knygoje tuntas citatų, šaltinių, nuorodų į dokumentus, tai kiek apsunkina grakštų paties romano stilių. Tačiau toks kūrėjos sumanymas.

Rekomenduojama paskaityti tiems kas turi daug laiko. Dešimtbalėje sistemoje knygą vertinčiau stipriu devynetu su pliusu..