Šatrijos Ragana

Nijolės Kliukaitės romanas „Šatrijos Ragana"  – labai išsamus darbas. Turtingi, iškalbingi sakiniai iš karto patraukia skaitytojo dėmesį.

Daugelio šiuolaikinių rašytojų knygos nugula lentynose ir pavartomos gana abejingai, bet ši knyga - dvasinės atgaivos knyga, kuri dar labiau pagilina skaitytojo jau turėtas žinias apie Mariją Pečkauskaitę. Knyga praturtina sielą. Regis, tiek daug skaityta ir matyta M. Pečkauskaitės tema, kad niekuo, atrodytų, neįmanoma nustebti ir...

Tiems, kas neieško sensacijų ar apkalbų, ši knyga labai patiks. Kai daugelį knygų reikia prisijaukinti, o ši – atvertus ateina pati.

Svarbiausias romane – Marijos portretas. Jis parodytas aiškiai, lyg žiūrėtum archyvines, paspalvintas nuotraukas. Subtili Marijos meilė tėvams, sesei ir broliui tikrai nepaliks abejingų. Rašytoja rašo taip, tarsi pati būtų gerai pažinojusi Šatrijos Raganą, su ja gyvai kalbėjusi, tarusis, o ši ja patikėjusi, įsileidusi į ramybe alsuojantį dvarą.

Marijos svajos, mintys – visa tai išdėstoma to laikmečio stiliumi. Bevaikštant kartu su ja, skaitytojas aplanko jos tėvų sodą, nykstantį palivarką, žengia į erdvius kambarius, apkaišytus raudonomis ir baltomis rožėmis. Mato jos mamos išpuoštus, margais siuviniais dekoruotus baldus. Galima net stabtelėti prie močiučių austų užtiesalų, mergaičių rankdarbių. Galima pasivaišinti ir sodininko ką tik atneštais, medumi kvepiančiais vaisiais, o už lango dar likusi ilga vasara…

Sesers Sofijos portretas romane labiau epizodinis. Ji – maloni, šilta, draugiška mergina, nusileidžianti ir taiki. Kiek tolimesnis brolio Stepuko apipavidalinimas. Jį mirtis pasiglemžė dar vaikystėje, ketvirtoje klasėje. Lemtis jį nunešė į tamsybes, paslėpdama nuo artimųjų, todėl Marija labai išgyvena, viską prisimena.

Susitikimas su Povilu Višinskiu – ryškus. Iš pradžių atrodo, kad tai meile spindintis, romantiškai nuteikiantis, gal net kažką rimto skaitytojui žadantis romano fragmentas, bet… Marijos ir Povilo meilė pražysta mistiškoje nakties šviesoje, gamtos prieglobstyje. Ji – tyra, švelni, muzikuojanti, juokingai vaikiška. Jausmas gilus ir pakylėjantis, net truputį pavydu sesei Sofijai: „…taip aukštai, kad niekieno netrukdomai jie galės aukštybėse dirbti apačioje likusių naudai“.

Tačiau iš tos laimingos oro pilies nieko nebelieka, nes Povilo meilė šalta, jis – egoistas. Greitai ima telktis Marijos ir Povilo nesutarimų debesys. Ryšį lydi ledinis atmetimas, susvetimėjimas, skausmingas išsiskyrimas, Povilo išdavyste paženklintas, svetimos moters nutviekstas blyksnis.

Neišplėtota, ne itin pavykusi atrodo romano dalis, kur skaitytoją pasiekia Marijos ir Povilo susirašinėjimas. Tačiau vieta, kai juodu skiriasi, yra gana gili ir daug reiškianti, nes jiedu vis dėlto sugebėjo mandagiai išsiskirti, susitarti.

Kunigo Kazimiero Bukanto atvykimas į Užventę, į motinos namus, Marijai išnyra kaip didi lemtis. Pagrindinės veikėjos blaškymasis tarp Povilo ir naujojo mylimojo labai meniškai parodytas. Šioje dalyje nėra tiesmukiškumo – pamažu atskleidžiama, ką jaučia kiekvienas iš jų.

Iš laiškų nuotrupų regime, kaip, pamilusi Kazimierą, Marija „nusilenkė“, o jos tėvas sykį pajuokavo: ar „nesutekės tavo protas pienan“. Tačiau šis juokas Marijos nenuteikia linksmai – ji kentės, verks, bėgs nuo kaimo bobų akių. Visa tai skaitytojas pajus kaip „sunkią dvidešimtojo amžiaus pradžią“.

Pasiaukojusi Kazimierui, Marija taip niekada ir neištekėjo – liko jam ištikima ligi mirties. Jo „delnuose ji jautėsi tarsi namuose, o kol jis ir ji gyvi, taip ir bus“.

Kunigo gyvenimas prieštaringas: jis romane, o tikriausiai ir gyvenime, nebuvo drąsus, jam trūko ryžto nutraukti kunigystę, „prasitarti“ ir vesti mylimą moterį.

Daktaras, Žymantienė, globotinė Zasiukė – autorės pasiskolinti iš pačios Šatrijos Raganos personažų galerijos. Romane jie atgaivinti, pavirtę realiais žmonėmis, aktyvūs ir įdomūs veikėjai. Toks veikėjų išdėstymas parodo autorės sumanumą ir kūrybinį potencialą. To dar neteko pajusti nė viename lietuvių autorių darbe – tai malonus atradimas.

Lenkiški pasisakymai kiek nuvylė, kadangi jie ne visiškai tiksliai išversti, o pačiame tekste dažnai pasitaiko klaidingai užrašytų žodžių, vertimų ar frazių.

Varšuvos laikotarpis prabėga lyg vėjas. Čia daugybė veikiančių asmenų, kurie kiek supainioja ir išblaško.

Knygoje gausu citatų, šaltinių, nuorodų į dokumentus – tai kiek apsunkina grakštų paties romano stilių. Tačiau toks kūrėjos sumanymas.

Rekomenduojama paskaityti tiems, kas turi daug laiko. Dešimtbalėje sistemoje knygą vertinčiau stipriu devynetu su pliusu.


© Alicija Valentukevičiūtė, 2018.