Knygos
Romanai (1917)
Poezija (615)
Pjesės (35)
Vaikams (138)
Kitos (906)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 34 (7)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Šatrijos Ragana

Šatrijos Ragana Buvau girdėjusi apie šį romaną. Nusprendžiau perskaityti ir įvertinti. Niūriausią žiemos dieną vyko atkakli knygos paieška. Ačiū skaitytų knygų knygynui „Pelėda“ už pagalbą!

   Tarp Nijolės Kliukaitės romano „Šatrijos Ragana“ puslapių bandžiau surasti savo širdžiai jaukią kertelę. Dar nepradėjusi skaityti jausmingos istorijos, mėginau perprasti ar pamėgsiu knygą ir žinoma autorę, o gal teks dėti į šalį. Neslėpsiu, daugelio šiuolaikinių lietuvių rašytojų knygas pastaruoju metu perverčiu gana abejingai, apima nenusakomas nuobodulys. „Šatrijos Ragana“ – dvasinės atgaivos knyga, kuri dar labiau pagilino mano turėtas žinias, praturtino sielą. Tiek daug skaityta, tiek matyta M. Pečkauskaitės tema, kad niekuo atrodė čia nenustebčiau; o man jau senokai sunku tiesiogiai įtikti. Prisipažįstu – esu priekabi skaitytoja, bet neieškau jokių sensacijų, paskalų, plepalų. Turiu tuojau susigyventi su autoriumi arba įvyksta atmetimas ir nesuku atgal. Antrame gyvenimo dešimtmetyje atrodė viskas tiko kas po ranka – nesirinkdama skaičiau be jokio sustojimo. Šiandien  kitaip: vieta, šalis, kurioje gyvenu, patirtis, gausybė (kartais) visiškai nevertos literatūros, nulėmė mokėjimą išsirinkti. Ilgai neklaidžiodama, perskaitau paties kūrėjo (–os) biografiją, jei netinka – pabaiga. Nežinau kas apšvietė šias simpatijas: Šatrijos Raganos asmenybė, kūryba, o gal romano autorės kiti prasmingi darbai? Asmeninių tyrinėjimų vedama N. Kliukaitės gyvenimo aprašyme užčiuopiau ko troškau: kuklumą, nuoširdumą, meilę savo darbui be jokio apsimetimo, dirbtinumo ir persigyrimų. Drąsiai atsiverčiau veikalą ir pirmyn.

   Pirmi puslapiai nenuvylė. Stipru, o kas toliau? Marijos portretas –aiškiausias, jos meilė tėvams, sesei, broliui nepaliks abejingų. Tartum rašytoja būtų pažinojusi Šatrijos Raganą, su ja gyvai kalbėjosi, o ši ja patikėjo, įsileido į gerumu alsuojančius namus. Marijos svajos, mintys – lyg vaikščiotume drauge, aplankytume jos tėvų sodą, nunykstantį dvarą, žengtume į kambarius apkaišytus raudonomis ir baltomis rožėmis, mamos išpuoštus margais siuviniais, močiučių austais užtiesalais, mergaičių rankdarbiais, sodininko ką tik atneštais, medumi kvepiančiais vaisiais, ilga vasara.

   Sesers Sofijos nuotrauka epizodinė. Ji maloni, šilta, draugiška mergina, nusileidžianti ir taiki. Kiek tolimas brolio Stepuko apipavidalinimas, jį mirtis pasiglemžė dar vaikystėje, ketvirtoje klasėje, nunešė į tamsybes. Susitikimas su Povilu Višinskiu ryškus, pirma meile spindintis, romantiškai nuteikiantis, gal net kažką rimtai skaitytojui pažadantis. Marijos ir Povilo meilė pražysta mistiškoje nakties šviesoje, gamtos prieglobstyje. Meilė – tyra, švelni, muzikuojanti, juokingai vaikiška. Jausmas tas gilus ir pakylėjantis, kad net truputį pavydu Sofijai, „...taip aukštai, kad niekieno netrukdomai jie galės aukštybėse dirbti apačioje likusių naudai“. Ir iš tos laimingos oro pilies nieko nebelieka. Greitai ima telktis virš jų nesutarimų debesys, ryšį lydi ledinis atmetimas, susvetimėjimas, skausmingas išsiskyrimas, Povilo išdavyste paženklintas, svetimos moters šaltuku nutviekstas. Neišplėtota, ne kaip pavykusi ta dalis, kur mus pasiekia Marijos ir Povilo susirašinėjimas. Vieta, kai juodu skiriasi gili, daug reiškianti.

   Kunigo K. Bukanto atvykimas į Užventę, į motinos namus, Marijai išnyra kaip lemtis. Pagrindinės veikėjos blaškymasis tarp Povilo ir naujojo mylimojo meniškai parodytas, nėra tiesmukiškumo, išsakyta ką jaučia kiekvienas jų. Iš laiškų nuotrupų regime, kaip pamilusi Kazimierą Marija „nusilenkė“, jos tėvas sykį senoviškai pajuokavo „nesutekės tavo protas pienan“, bet juokas nenuteikia linksmai, kentės ji, verks, bėgs nuo kaimo bobų akių, „sunki dvidešimtojo amžiaus pradžia“ Pasiaukojusi Kazimierui, taip niekada ir neištekėjo, liko jam ištikima ligi mirties, jo „delnuose ji tarsi namuose, kol jis gyvas“. Kunigo gyvenimas prieštaringas, jis nėra drąsus, jam trūksta ryžto nutraukti kunigystę, „prasitarti“ ir vesti mylimą moterį.

   Daktaras, Žymantienė, globotinė Zasiukė, tikriausiai yra autorės pasiskolinti iš Šatrijos Raganos personažų galerijos. Jie romane atgaivinti, realiais žmonėmis pavirtę. To neteko pajusti nė viename lietuvių autorių darbe – malonus atradimas. Lenkiški pasisakymai kiek nuvylė, kadangi jie netiksliai išversti, o dažnai pačiame tekste pasitaikydavo klaidingai užrašytų žodžių, vertimų, pasisakymų – bet būna visiems:) Varšuvos laikotarpį praskriejau. Daugybė veikiančių asmenų, kurie mane kiek supainiojo ir išblaškė. Romane tuntas citatų, šaltinių, dokumentų, nuorodų. Tačiau toks kūrėjos sumanymas, ačiū jai. Rekomenduoju paskaityti tiems kas turi daugiau laiko. Dešimtbalėje sistemoje knygą vertinčiau stipriu aštuonetu su pliusu..
2018-02-13
 
Kita informacija
Recenzento
vertinimas:
Tema: Romanai
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 213
Kodas: 978-9986-39-492-1 (įr.)
Biografinis romanas
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą