Šaltakraujiškai

Šis romanas – vienas keisčiausių detektyvų, kuriuos yra tekę skaityti. Iš pirmo žvilgsnio – nuobodokas, pernelyg smulkus moralistinis pasakojimas apie padoriausios miestelio šeimos nužudymą. Atmosfera tarp prerijų pasimetusiame mažyčiame miestelyje primena „Dogvilį“: griežti religiniai įsitikinimai, moralės sergėtojai, ideali daugiavaikė šeima – visiems pavyzdys. Tačiau, skaitydamas Trumaną Capotę, visada lauki netikėtumų – po kasdienybe slypi paslapties ledkalnis, netikėtus susitikimus apgaubia kraupoka mistika. Čia taip pat pasakojimas turi „dvigubą dugną“ – jo tradicinis stilius slepia visai netradicišką atomazgą. Neskubėdamas, tarsi vilkindamas, smulkiai tapydamas miestelio kasdienybės vaizdus – detaliai nupasakodamas visų sutiktų žmonių likimus, pomėgius, mintis ir rūpesčius, – autorius nepastebimai sukuria įtampą idilėje, kur kiekvienas žino savo vietą, didžiuojasi ja ir atsidavęs dirba savo darbus.

Tokiu pačiu ramiu tonu pasakojama dviejų būsimų žudikų susitikimo ir draugystės istorija. Dažnos psichologinės įžvalgos, tipiškų amerikietiškų dalykų aptarinėjimas parodo „bloguolius“ netikėtu rakursu: kaip vietos tarp „savų“ nerandančius geraširdžius vaikinus. Skaitydama ėmiau suprasti jų mąstymo logiką, beje, būdingą ir šiuolaikiniams televizijos filmams, kurie taip piktina greitu „šaudau gaudau“ žaidimu. Romane nusikaltėlis vaizduojamas ne kaip dvasingas Raskolnikovo tipo teoretikas ar maniakas, bet kaip toks pat žmogus, kaip ir visi, norintis gauti visiems priklausančią laimę ne visai tradiciniais būdais: „nepaprastų aistrų žmogus, alkanas žmogus, gerai nežinantis, ko jis alksta, giliai nusivylęs žmogus, trokštantis savo individualybę atskirti nuo sustingusio konformizmo fono“ (p. 54). Puritoniška visuomenė, besivadovaujanti stereotipais, netikėtai išvysta savo pačios griežtų reikalavimų išugdytą paradoksų kupiną būtybę. Ji apiplėšimo metu surištiems šeimininkams rūpestingai pakiša pagalves, kad būtų patogiau gulėti.

Romanui perskaityti iki galo reikia nemažai kantrybės, bet kuo toliau skaitai, tuo labiau jauti kuklų rašytojo talentą. Jo teksto negadina nei kiek senamadiškas, negrabokas vertimas, nei aibė personažų, kurie visi yra labai svarbūs ir reikšmingi: juos labai lengva sumaišyti, visų net neįmanoma įsiminti. Atrodo, kad istorija niekuo neypatinga, tiesiog detektyvas, tačiau, net tiksliai žinodamas pabaigą, vis tiek negali nuo jos atsitraukti.