Šaltakraujiškai

Tfu, velnias, kokie sutapimai – antras romanas iš eilės, jo autorius irgi gėjus, panaši ir kinematografinė istorija: po metų, kai buvo išleista knyga, pagal ją irgi susuktas filmas, tik šįkart holivudinis. Esminiai skirtumai du: amerikiečio romanas daug storesnis už čeko, atitinkamai ir prastesnis.

1959 m. lapkričio 16 d. savo namuose Kanzase rasti nušauti: fermeris Herbertas Klateris, jo žmona Boni ir du jaunėliai vaikai – šešiolikmetė Nensi ir penkiolikmetis Kenjonas. Kas gi juos šaltakraujiškai nudėjo? Ogi du šaltakraujiški žudikai – svieto perėjūnai: Peris Smitas ir Ričardas Hikokas. O kas gi tas šaltakraujiškas žmogžudystes taip smulkmeniškai aprašė? Ogi šaltakraujis Misisipės vaikas Trumanas Streckfusas Personsas.

Nežinau, broliai, kaip jūs, bet aš niekinu tuos milijonus amerikiečių, kurie dienų dienas spokso teisminius serialus ir metų metus įdėmiai seka realių teismo procesų smulkmenas. Nesuprantu, nors užmuškit. Kažkokia nevykusi mazochistinė viduramžiškų viešųjų bausmių sublimacija... Na, suprantu: kai nukirsta galva dunksteli į lentas, tada – gražu. Bet spoksoti į nuplikusius seniokiškus advokatus, nuolat girdėti tas pačias oficialias, juridinių terminų prifarširuotas prakalbas, po kaulelį narstyti BK ar CK niuansus ir dviprasmybes... Na jau ne.

Negerbiu žudikus maniakus ir savo teismų sistemą garbinančių amerikiečių, nemėgstu ir jų skoniui pataikaujančių rašeivų. T. Capote, sumąstęs parašyti pusiau dokumentinį detektyvinį skaitalą, septynerius metus rinko medžiagą – nuolat važinėjo į nusikaltimo vietą, apklausė liudininkus, nusikaltėlių gimines ir draugus, sėdėjo ir stenografavo teisme, daugybę laiko praleido kalbėdamasis su žudikais kameroje – tuos metus jis, vargšas, galima sakyti, prasėdėjo cypėje kartu su žudikais. O tuos 6000 puslapių užrašų tvarkingai sudėjo į publicistinį-detektyvinį-fikcinį romaną. Juokas juokais, bet autoriui turbūt velniškai pasisekė, kad banditus taip greit pakorė...

Kam įdomi 366 puslapius besitęsianti detalizuota nusikaltimo ir bausmės chronologija? Kriminalinius iškrypimus dievinantiems amerikiečiams. Kam reikalinga vardų, pavardžių, vietovardžių, giminystės ryšių ir kitokių detalių gausa? Kriminalinę autentiką mėgstantiems amerikiečiams. Kodėl autorius aiškiai simpatizuoja žudikams, nuošalyje palikdamas aukas? To prašo amerikiečiai, tapatinantys save su nusikaltėliais. Kokio velnio T. Capote apskritai rašo suknistus detektyvus? Nori nubausti amerikiečius, kad šie skaitytų ir kentėtų. Kodėl man nepatiko ši knyga? Todėl, kad man apskritai nepatinka Amerika, ją reiktų nubausti už nusikaltimus žmonijai – svetimų šalių bombardavimą, holivudinių filmų sklaidą ir tokių knygų (kaip ši) rašymą.

P. S. Galima tokia literatūrinė-kriminalinė šio romano rašymo traktuotė. Rašytoją T. Capote siūlau apkaltinti žmogžudyste. Ir ne viena, o dviem. Ir nesvarbu, kad po mirties. Juk tam, kad parašytų romaną, T. Capote nužudė du žmones. Aišku, Peris Smitas ir Ričardas Hikokas buvo pakarti teismo sprendimu, tad amerikietiškos juridinės sistemos požiūriu autorius nekaltas. Tačiau T. Capotei – kaip amerikiečių rašytojui – reikėjo logiškai užbaigti romaną amerikietišku happy end, reikėjo, kad triumfuotų teisingumas, reikėjo, kas šiuodu žmonės mirtų. Jie ir numirė, įkišę galvas į kilpas. Taigi...