Sakmė apie Gestą Berlingą

Knygos viršelyje pavaizduota moteris, prie savęs priglaudusi ir rankomis apglėbusi vyriškio galvą. Tai atspindi beveik kiekviename skyrelyje jaučiamą susirūpinimą. Moterys rūpinasi vyrais, tėvai – vaikais... Galiausiai aiškiai matome, kaip pasakotojai yra svarbu visa tai, ką ji prisimena ir pasakoja. Tai ne vien žmonės, svarbu ir gyvūnai, gamta, taip pat paprasti daiktai, tokie kaip vežimas, ir jiems suteikiamas žodis: „Leiskite mums ilsėtis, leiskite mums dūlėti! – kalba senieji vežimai – Pakankamai jau prisitrankėme vieškeliuose per lietų, pakankamai prisisiurbėme vandens“ (skyrelis „Senieji vežimai“).

Taigi žmonės neišskiriami kaip vieninteliai dėmesio verti objektai – tai būdinga mitiniam, poetiniam stiliui. Ežeras, kalnai, lygumos čia yra pilnateisiai veikėjai, lemiantys žmonių gyvenimą. Be to, pastarieji kartais tegali prisitaikyti arba melsti Dievo pagalbos, kai gamta parodo savo nagus, kaip atsitinka skyrelyje „Sausra“. Vis dėlto pasakojimo centre yra žmonės. Nebūtų tikslu išskirti keletą jų ir pavadinti pagrindiniais. Kadangi vaizduojami viso Levo ežero krašto įvykiai, tai daugumos žmonių gyvenimai susipina. Net ir kavalierius Gesta Berlingas, apie kurį sukasi didžioji dalis veiksmo, kartais pamirštamas. Apskritai pasakojimo centre yra 12 kavalierių (čia kavalierius yra tarsi profesija, tai vyras, pasišventęs linksmam, nerūpestingam, tačiau garbingam gyvenimo būdui) ir 4 moterys – 3 iš jų Gestos mylimosios, dar viena, majorienė, yra toji, kuriai tarnauja kavalieriai.

Tad apie ką yra ši knyga? Trumpai tariant, joje pamažu atskleidžiamos Gestos Berlingo meilės istorijos bei likęs gyvenimas. Visgi, nesitikėkite rasti išsvajotų, saldžių romanų, laimę čia nuolat keičia skausmas, liūdesys. Tai puikiai parodoma skyrelyje „Senosios dainos“, kur teigiama „Tik sielvartas yra tikras, pastovus dalykas, tvirtas pagrindas po biriu smėliu“. Taip pat knygoje pamažu supažindinama su kitais kavalieriais ir likusiais veikėjais. Tarp jų nepamiršti ir būdingi sakmėms, tokie kaip velnias, ragana, miškinė.

Apskritai daugumoje knygų siužetas pagrįstas kokia nors konfliktine situacija. Čia yra atvirkščiai – konfliktai lieka šone, scenos šviesą užleisdami žmonių susitaikymui su tuo, kas vyksta. Kitaip sakant, nesusidaro būtina konfliktui sąlyga – dvi besipešančios pusės. Kovai su blogiu pasirenkama ne kova (blogąja prasme, t.y. nekerštaujama, neatsakoma tuo pačiu), o susitaikymas, elgesys pagal save. Šiai idėjai atskleisti pasitelkiamas tame pačiame krašte, kartu su visais žmonėmis gyvenantis piktasis dvarininkas Sintramas. Visi žino, jog jis trokšta tik blogo, net bendrauja su velniu, tačiau niekas nesiima keršyti, žmonės toliau sau gyvena kaip kas išgali, o Sintramas galiausiai miršta pats.

Knyga alsuoja senove, meile senovei. Manau, svarbu tai, jog praeitis nepriešinama dabarčiai, nesiūloma iš jos pasimokyti. Senovės žmonėmis ir jų nuotykiais tiesiog grožimasi. Verta paminėti tai, jog pasakotoja kiekviename dalyke sugeba įžvelgti tiek gerąsias puses, tiek blogąsias. Tai kartais suteikia tam tikro dviprasmiškumo, tačiau kartu ir žavi.