Rytą giedra

Katrė, Vingių Jonas, Petras Kurmelis… Skaitėm, žinom. Dar mokykloje privaloma lektūra, nepajudinamas kanonas, auksinė klasika. Ir visa tai dabar, abejingumo epochoje? Bet, anot literatūrologės Viktorijos Daujotytės, kultūra „turi turėti klasiką, svarbiausią nuobodžio versmę“ (V. Daujotytė, Parašyta moterų, Vilnius: Alma littera, 2001, p. 87).

Kad save postmoderniu vadinantis skaitytojas turėtų į ką atsigręžti, kuo bodėtis ir galbūt net… ką atrasti, šįkart susirūpino ne tik kultūros, bet ir verslo atstovai. Neseniai pasirodė Žemaitės palikimas – pirmoji knyga iš serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“. Tai ilgalaikis projektas, truksiantis dešimt metų. Iš viso planuojama išleisti trisdešimt visuomeninės redaktorių tarybos atrinktų ir tradicijos jau patikrintų autorių. Kiekvienais metais po tris, tad šiemet dar išvysime vienai iškiliausių tremties rašytojų Daliai Grinkevičiūtei ir poetui Henrikui Radauskui skirtus leidinius.

Nuo nepriklausomybės iki šių dienų nebuvo bandyta sistemingai ir šiuolaikiškai išleisti žymiausių lietuvių literatūros rašytojų palikimo. Kas turėtų patekti į klasikų panteoną, sprendė įvairioms institucijoms atstovaujanti taryba: Vilniaus universiteto profesorė Viktorija Daujotytė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Algis Kalėda, „Agrokoncerno“ savininkas Česlovas Karbauskis, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas. V. Sventickas ir paskelbė pagrindinę projekto idėją – į knygyną užsukę skaitytojai visada privalo rasti gerai išleistus svarbiausius gimtosios literatūros kūrinius. Todėl sudarinėjant galutinį autorių sąrašą, buvo atsižvelgta į išliekamąsias vertybes, mokymo bei studijų programas, bibliotekininkų nuomonę. Kadangi serija, pasak V. Sventicko, skirta plačiajai visuomenei, buvo atsisakyta mokslinės kalbos. Leidiniai papildyti komentarais, trumpu įvadiniu straipsniu, atitaisyti sovietmečio leidybos iškraipymai.

Mintis leisti geriausius dvidešimtojo amžiaus lietuvių literatūros kūrinius kilo Kauno skyriaus pirmininkui P. Palilioniui. Žodžiai „lobis“, „lobynas“, šmėžuojantys serijos pavadinime ir pratarmėje, turi ne tik perkeltinę, bet ir labai konkrečią prasmę. Šios klasikos serijos mecenatais tapo Česlovas ir Ramūnas Karbauskiai. Tai pirmasis privataus kapitalo finansuojamas tokio užmojo kultūros projektas Lietuvoje, galbūt ženklinantis naują kultūros ir verslo bendradarbiavimo erą. Pratarmėje „Lobius budinant“ Č. Karbauskis aiškina savo pasirinkimą: „Esu dvidešimtojo amžiaus žmogus. Esu žemaitis, kurį formavo Varnių miestelio, Panakčio, Nevardėnų, Klubokų, Gomalių, Rumšiškių, Pagirgždučio, Klaišiškių kaimų aplinka ir kultūra. Augau tuo metu, kai net kaime trūko duonos, pyškėjo šūviai, liejosi praradimų ašaros. Brendau, kai knyga ir mokslas buvo aukštinami, skaityti ir mokytis buvo privaloma“. Rėmėjų pageidavimu pirmoji serijos knyga skirta Žemaitei.

Leidinyje pateikiama rašytojos autobiografija bei geriausi apsakymai. Dauguma jų priklauso jau nusistovėjusiam Žemaitės kūrybos centrui – ciklui „Laimė nutekėjimo“ (chrestomatiniai apsakymai „Marti“ ir „Petras Kurmelis“, gerai žinomi „Topylis“, „Sutkai“, „Neturėjo geros motinos“, „Sučiuptas velnias“, „Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės“). Juos visus jungia laimingos ar nelaimingos santuokos motyvas. Žemaitė ironizuoja, hiperbolizuoja, kritikuoja vedybas dėl materialinės ar asmeninės naudos. Kai šeimoje nėra darnos, rodos, griūva visas pasaulis: „Taip mąstydamas, Petras, pasižiūrėjęs į saulę, ėjo į vidų. Priešais išpuolė šuo pieninu snukiu. Žiūri, ugniavietėj išverstas puodas pieno, katilas ant šono, kibirai vidury prieangio, kamaros durys praviros. Žiūri – katė pieną belakanti, kamara prišnerkšta, puodai pripelėję, apibyrėję kibirai; geldos minklinuotos sudrėbtos pasieny, koštuvys ant žemės“ (p. 261). Detalė po detalės Žemaitė kuria įtampą, o išorinė disharmonija ženklina asmenines herojų tragedijas. Tik apsakymuose „Sutkai“ ir „Sučiuptas velnias“ vaizduojamas sutarimo ir meilės kupinas vedybinis gyvenimas. Žemaitė savo kūryboje svarsto švietimo, religijos, valstiečių ir dvarininkų santykių temas.

Įdomus redaktorių tarybos sprendimas į rinkinį įtraukti Žemaitės autobiografiją. Joje rašytoja plačiai pasakoja apie save: apie gimines, apie bajorišką kilmę ir tėvų draudimą bendrauti su baudžiauninkų vaikais, apie savo dar mažos mergaitės protestą prieš bažnyčią, nuolat pabrėžia nepaprastą savo smalsumą, norą skaityti, mokytis, gauti knygų. Rašytoja daug dėmesio skiria savo dalyvavimui 1863 m. sukilime. Žemaitė mirė 1921 m., jos „Autobiografija“ liko nebaigta. Ji suspėjo papasakoti apie savo gyvenimą dar iki tampant rašytoja. Pasakojimas nutrūksta ties ta vieta, kai gimnazistas Povilas Višinskis jai lauktuvių įteikia Aušrą: „Cioce! nesitikėjai kokį parvežiau pyragą?“ (p. 159).

Įvadiniame straipsnyje V. Daujotytė siūlo skaityti Žemaitę kaip lietuvių prozos pradininkę, žodžio ir pasakojimo meistrę, visuomenės kritikę, moterį ir vieną pirmųjų lietuvių feminisčių: „Dar skaitykime Žemaitę, dar yra ką, dar nesame ne tik visko, bet ir to, kas skirta šiai dienai, perskaitę“.