Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Rūkas virš slėnių

Rūkas virš slėnių Sykiu su naujausiu Romualdo Granausko romanu „Rūkas virš slėnių“ į dabartį, perdėm pripildytą postmodernizmo, vėl sugrįžo likiminė proza, savo stilistika artima 1988-aisiais pasirodžiusiai autoriaus apysakai „Gyvenimas po klevu“, tačiau ir kiek kitokia. Apysakoje daugiau kasdienybės realijų: Monika Kairienė priversta iškęsti drastiškus socialinius pokyčius, ji norom nenorom turi lyginti „būtą“ su „esamu“, rinktis „kančios ir atpirkimo kelią“ (E. N. Bukelienė, V. Juknaitė, „Saulėlydžio senis“, p. 57). O naujausios knygos socialinė terpė minimalistinė. „Laikas, – pasak knygą pristatančio V. Sventicko, – nuo prieškario iki šių dienų – vaizduojamas tik tiek, kiek jis paliečia romano žmones“. Kitokia ir starto pozicija: šiame romane R. Granauskas atsisako gana dažnos jo kūryboje „galudienio situacijos“ (E. Bukelienė, ten pat), kai pokyčius pasaulyje vertina ir svarsto senas, išminties pilnas žmogus. „Rūke virš slėnių“ skaitytojas, autoriaus valia, sykiu su herojumi išbūna „nuo – iki“: Jonas Vyniautas mūsų akyse gimsta, auga, bręsta, pasensta ir miršta, nors jo mirtis ir nėra natūralus užgesimas: „Ir tada, kaip susitarę, kartu obelų žieduose sučiulbo, sučirškė, sušvilpė visi Vyniauto varnėnai, o pats Vyniautas tebesėdėjo kaip vakar vakare ant savojo suolo, prisispaudęs nugara prie atkaltės, tik į jo galvą ligi pat koto buvo įkirstas virtuvės kirvelis“ (p. 276).

Varnėno „priklausomybė“ Vyniautui – ne atsitiktinis lengvos autoriaus plunksnos brėžis – viskas Nausodėje yra jo ir jam: devynių skiepų obelis kieme, suolelis po ta obele, medininkas kieme ir tupykla, žuvusio tėvo dviratis... Jam – našlaujanti, pamažu senstanti ir galiausiai užgęstanti motina, jam – Milda Marija, pirmoji ir paskutinioji meilė, mergaitė, atėjusi pasaulin tą pačią dieną, kaip ir jis, tačiau gimusi lyg ne pati savaime, o už savo nuskendusią pusseserę, jam – jaunutė motinos bendradarbė mokytoja, įvesdinusi į vyro ir moters slėpinių pasaulį, „atradusi“ fotografavimą – ne vien kaip galimybę užsidirbti duoną, bet ir kaip vieną gyvenimo prasmės įrodymų... Jam, Vyniautui, Nausodės rūkas, į kurį norisi žiūrėti valandų valandas... Netgi namai – su Vytimi papuošta lentele „Nausodės pradinė mokykla“, iš Amerikos pargrįžusio Petrošiaus dovana kaimui, regis, pastatydinti tik tam, kad du jauni, čia dirbti atvykę mokytojai – Jonas Vyniautas ir Elena Jomantaitė – pamiltų vienas kitą, susituoktų ir susilauktų pirmagimio ir vienintelio sūnaus. Beje, apie Petrošių, nuo kurio ir prasideda romano veiksmas, pasakytina štai kas: šis antraplanis, žemaitiškai besirokuojantis personažas, nors knygoje jam lemta gyventi labai neilgai, itin įtaigus, simpatiškas, ryškaus charakterio ir atskleidžia, regis, pačią mecenavimo esmę: „Jūs vėsė esat kaip je ir mona vaka, jums aš i pastatiau šiou muokykla. Jeigu pats būtiuo turiejės didiesni muoksla – aš i tuo pininga būtiuo daugiau uždėrbės, vo jūsu muokykla būtom daba poikesnė. Nu šiuos dėinuos muokikities tuokiuo, kuoki yr. Netronkykėt soulu, nebraižykėt sėinu, nelužykėt vuobilieliu, aš anas dėl jūsu patiū padėigiau“ (p. 17).

Paukščių simbolika romane taip pat neatsitiktinė: kitados grafams Pliateriams priklausiusios plynaukštės peizažo ypatumus, gal net nulėmusius tokį, o ne kitokį Vyniauto likimą, įmanoma įvertinti tiktai iš paukščio skrydžio; nė vieno gandralizdžio tarp dviejų slėnių nebuvimas, nors „gandrams čia – perėk ir norėk“ (p. 6) – likiminis ir Vyniautui, ir Mildai Marijai: pirmasis bekeldamas ant medininko seną stebulę susiluošina, o antrajai perėti pradėję Vyniauto gandrai „atneša“ mergvaikį, nuo mažumės nemylimą ir tartum tyčia kalėjimui auginamą sūnų, kuris galiausiai ir tampa Vyniauto žudiku, įkirsdamas į jo kaktą likimo kirvį, kad būtų kur nutūpti varnėnui, pražiojusiam snapelį tiesiai į patekėjusios saulės spindulį: „Spurdėjo visas, virpino sparnelius, tai atrodydamas kaip mėlynai juodas, tai kaip juodai mėlynas, visas apimtas neapsakomo džiaugsmo: į jo šviesiai raudoną pražioto snapelio vidų saulės spindulys švietė tiesiai, ten viduje jam kažką virpindamas, o gal tįso iš ten atgal į saulę kaip koks plonytis auksinis siūlas, ir todėl atrodė taip gražu“ (p. 276).

Sodrus ir taiklus R. Granausko, vieno talentingiausiųjų mūsų literatūros žodžio meistrų, sakinys geba iš pažiūros paprastutį kelių žmonių gyvenimą paversti įdomiausia sakme, kurioje netgi rūkas virš slėnių vaidina svarbų vaidmenį: Vyniautą tylus žiūrėjimas į rūką ugdo kaip asmenybę, o Mildą Mariją nušiurina ir iš jaunos kvatoklės paverčia sena girtuokle, nes Mildai Marijai vakariniai rūkai neatrodo nei gražūs, nei paslaptingi: „Į ką ten reikia žiūrėti? Kaip tik per jį nieko nesimato. Garai – ne garai, vanduo – ne vanduo, debesys – ne debesys...“ (p. 98).
Violeta Šoblinskaitė Aleksa
2007-09-21
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 276
Kodas: ISBN 9986-39-460-0
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą