Rūkas virš slėnių

Kol literatūros kritikai ginčijasi, ar R.Granauskas yra XX a. lietuvių literatūros klasikas, ar modernizmo atstovas, filosofas A.Šliogeris nedvejodamas pripažino jį geriausiu visų laikų lietuvių rašytoju. Apskritai apie R.Granausko kūrybą tiek visko prirašyta, kad kiekvienas mokinukas žino, kokios šio rašytojo dažniausiai pasirenkamos temos, požiūris į aptariamą problemą, kūrinių kalbos stilius, siužeto ypatumai. Jie akivaizdūs ir naujame rašytojo romane.

Vėl aprašomas Žemaitijos kaimas. Pirmosios nepriklausomybės ir pokario metų istorijos peripetijose jis išlieka daugiau ar mažiau saugi senųjų tradicijų puoselėjimo salelė. Kaimo mokyklos mokytojų ir dviejų jos mokinių likimas – dėmesio centre. Nors neretai užbėgama įvykiams už akių, pasakojimas, kaip įprasta, chronologiškas: epinis ir emocionalus, psichologinis ir švelniai moralizuojantis; stilius – „vyriškai poetiškas“.

Kaip žadama ketvirtame viršelyje, čia svarbiausias akcentas – „priešybių apkabinimas“. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kokiam tikslui tai daroma. Čia priešybės vėl tradicinės: vyras ir moteris, archajiškas, idiliškas kaimas ir žiaurus, žmogų luošinantis miestas, bendruomenės pagarba tradicijai ir naujos valdžios abejingumas, atsakomybės prisiėmimas ir lengvabūdiškumas. Vyrą ir moterį sieja kiek mistinis, audringas ryšys, vieną stumiantis į nevykusį gyvenimą, o kitą – į tragišką mirtį. Taip atskleidžiamos rašytoją labiausiai dominančios likimo ir asmeninio pasirinkimo, moralės ir asmenybės degradavimo temos. Gitanos Gugevičiūtės žodžiai apie apysakų rinkinį „Šunys danguje“ puikiausiai tinka ir pagrindiniam veikėjui Jonui Vyniautui apibūdinti:„Šis personažas – dažniausiai išgyvenęs istorinių permainų kataklizmus – yra gana konservatyvios prigimties: jis vienu metu ir rezistentas, ir opozicionierius, ir dviejų pasaulių – anuometinės „idiliškosios“ ir dabartinės, bedvasės, pragmatiškosios Lietuvos – riboženklis. Žmogus – auka“ (http://www.klaipeda.daily.lt).

Žodžiu, „Rūke virš slėnių“ nerasime nei neįtikėtinų personažų, nei neįprastos jų aplinkos, nei kitokio požiūrio į istoriją. Tačiau vargu ar reiktų tikėtis ko nors naujo iš gyvų klasikų. Belieka mėgautis vis kitaip sekamomis istorijomis ir džiaugtis jų autorių ištikimybe savo įsitikinimams.