Rūgštim įkrauto gėrimo testas

Ši knyga – tai išsami ir tiksli hipių kartos kronika, ir pribloškiamas „isterinio realizmo“ pavyzdys, ir kaip reta įtaigi narkotikų iškreiptos sąmonės išraiška. Lyg kelionė laiko mašina.

Tomas Wolfe’as (g. 1931 m.), mėgstamiausias JAV prezidento George‘o W. Busho rašytojas – vienas iš gyvųjų šiuolaikinės amerikiečių literatūros klasikų. Baltu kostiumu garsėjantis „naujosios žurnalitikos“ pradininkas pirmasis ėmėsi pasakoti tikras istorijas įtaigiu, dramatišku, gyvu literatūriniu stiliumi, vėliau pramintu „isteriniu realizmu“.

„Rūgštim įkrauto gėrimo testas“ (1968) – kultinė hipių laikų knyga. Joje pasakojama tikra istorija apie Keną Kesey‘į, garsiojo „Skrydžio virš gegutės lizdo“ autorių, ir audringas jo ir jo bičiulių kompanijos, pramintos „Linksmaisiais išdaigininkais“ klajones. Įsigiję seną autobusą, išdažę jį pašėlusiomis spalvomis ir pakrikštiję „Toliou“, jie apvažiuoja kone visą Šiaurės Amerikos žemyną, pramogaudami, išdykaudami ir nuolat apsvaigę nuo žolės ir LSD. Pakeliui jie susitinka su begale kitų anų dienų įžymybių, pavyzdžiui, Acid Rock pradininkais grupe „The Grateful Dead“ ir šiandieninių baikerių protėviais „Hell‘s Angels“. Ir nepaliaujamai skleidžia magišką psichodelinį narkotikų svaigulį.

Komentaras apie šios knygos rašymą... Bandžiau ne tik papasakoti, ką darė Išdaigininkai, bet norėjau atkurti psichinę atmosferą ar subjektyvią realybę. Nemanau, kad jų nuotykius galima būtų be to suprasti. Visus įvykius, smulkmenas ir dialogus, kuriuos aprašiau, arba mačiau ir girdėjau pats, arba man apie juos papasakojo ten buvę žmonės, arba tai buvo įrašyta į juosteles, į kino juostas ar užrašyta. Laimei, man padėjo daug neprastai talentingų ir aiškiai reiškiančių mintis žmonių; svarbiausia, pats Kenas Kizis. Išdaigininkai užrašė didžiąją savo istorijos dalį Išdaigininkų archyvuose, garsajuosčių, dienoraščių, laiškų, nuotraukų ir keturiasdešimties valandų ilgio filmo apie kelionę autobusu forma. Kizis taip pat buvo toks dosnus, jog leido man pasinaudoti jo laiškais Lariui Makmertriui skyriuose apie jo pabėgimą į Meksiką. Didžiąją dalį dialogų ir kursyvu išskirtos medžiagos XXI ir XXIII skyriuose pacitavau iš šių laiškų.

Visiems Išdaigininkams, kaip bandžiau parodyti, įvykiai, aprašyti šioje knygoje, buvo drauge ir grupinis nuotykis, ir asmeninis tyrinėjimas. Dauguma pasiekė didelį įžvalgumą abiejose srityse. Ypač man padėjo pokalbiai su Kalnų Mergyte, Įkyruoliu, Juodąja Marija, Stiuartu Brendu, Kenu Babsu, Peidžu Brauningu, Maiku Heigenu, Dorise Delsa, Hju Romniu, Apkvaišėliu, Džordžu Vokeriu ir nilu kesedžiu. Sendis Lėmanas- Hauptas ypač smulkiai ir įžvalgiai papasakojo man apie savo dienas su Išdaigininkais.

Be Kizio, buvo dar keletas puikių rašytojų, įsitraukusių į Išdaigininkų sagą. Dramaturgas Hartvegas serijoje garsajuosčių atpasakojo man savo patirtį. Edas Maklenehenas suteikė informaciją apie keletą Išdaigininkų nuotykių fazių, o Robertas Stonas daug ką papasakojo apie Kizio, kaip bėglio, dienas Meksikoje...'

Tom Wolfe