Rudens elegijos

Rašytojo Romo Sadausko knyga „Rudens elegijos“ – tai 39 novelių rinkinys, Gražinos Didelytės trylika iliustracijų knygoje ir dvi  viršeliuose.

Devyniasdešimtųjų metų pabaigoje „Metų“ žurnale buvo paskelbta  keliolika novelių gamtos ir žmogaus sąveikos temomis. Gražina Didelytė (1938-2007), perskaičiusi noveles, buvo labai sujaudinta mažosios prozos tekstuose atradusi gyvenimiškos išminties ir prasmės žmogaus egzistencijos apmąstymų. Ji sukūrė trylika ofortų. Savo iliustracijas įvertinti pasikvietė patį rašytoją Romą Sadauską. Jis buvo sužavėtas grafiniu novelių perskaitymu. Ji padovanojo rašytojui visus sukurtus ofortus. Kilo mintis išleisti bendrą knygą. Dėl finansinių nesklandumų buvo išleista tik keletą egzempliorių. Beveik po dviejų dešimtmečių gražaus kūrybinio dueto ir buvo išleista jau minėto pavadinimo knyga.

Reiktų paminėti, kaip yra išgaunamos iliustracijos oforto principu. Tai didelis ir kruopštus menininko darbas Ofortai – (pran. eau-forte- azoto rūgštis) tai grafikos technika, spaudos būdas, išrastas XVII a. Būdingi šviesių - tamsių tonų deriniai, subtilus štrichavimas, laisvas piešinys. Ant šlifuotos vario arba cinko plokštelės, kuri padengta rūgščiai atspariu laku, piešiama plieno adata. Vėliau cinko plokštelė ėsdinama azoto rūgštimi, o vario plokštelė - geležies trichlorido tirpalu. Ėsdinama keletą kartų. Nuvalomas plokštelės paviršiaus lakas. Išėsdintos vietos įtrinamos dažais. Drėgnas popierius dedamas ant iliustracijos, spaudžiamas presu. Išdžiovintame popieriuje ir yra suprojektuota iliustracija. Taigi, menininkui reikia ne tik meninės išmonės, bet ir didelio techninio darbo bei ištvermės.

Romo Sadausko parašytos novelės yra labai trumpos, kiekviena jų telpa viename puslapyje. Nepaprastai įtaigiai ir trumpai yra perteiktas žmogaus santykis su gamta. Viskas paimta iš mūsų  gyvenimo, pastebėtų įvykių. Novelių rašymo patirties gali semtis tiek vyresnio amžiaus vaikai, tiek ir suaugusieji. Tada pasakytos mintys yra itin aktualios ir šiandien, ir rytoj. Minčių dėstymo principai ir turinys galėtų būti kaip šaltinis poetiniams posmams kurti. Knyga pilna dvasinio peno. Kad geriau įsivaizduotumėte knygos turinį ir jo vertę, noriu pateikti vienuolikos novelių apžvalgą.

Pirmoji knygos novelė - Malda – yra apie Dievo, žmogaus ir jo gaminių santykį. Rašoma apie puodynės ir žmogaus krikštą. Žmogų krikštija vandeniu, o puodynę, kurioje laikomas vanduo - ugnimi. Žmogus gali išvengti ugnies aname pasaulyje, o puodynė neturi pasirinkimo, ji per ugnį pereina krikštą ir gyvena be nuodėmės. Tuo tarpu žmogus jos neišvengia.

Antroji novelė - Kafka. Pradžioje pateikia Franco Kafkos  pasakymą: „Tarytum kelias rudenį - tik nušluoji, žiūrėk, jį  vėl apkrinta sausi lapai". Toliau autorius pabrėžia, jog mes nešlavinėjame rudenio kelių nei takų. Laukiame maloniai kol mus visai užkris ir palaidos po lapais. Tik vėjas sukelia sumaištį juos  nušluodamas. Tai ko graužtis, juk ne paskutinis ruduo ir ne paskutiniai lapai. Tačiau nuo savo kapų nenušluosi. Vadinasi, kaip rūpestingai tvarkysies gyvenime, taip būsi prisimintas, kai išeisi anapilin.

Novelėje „Peteliškė“ aprašoma kaip neregėto grožio drugys rugsėjo priešpietį skrajojo prie sodybos. Peteliškė nedidelė ir nebyli, tačiau jos grožį pastebėjo visi ir ypač vaikai. Tačiau vieną kartą ji nutūpė ir nepakilo. Trumpą, bet spalvingą džiaugsmą - nesugalvotą šventę nešė. Drugys buvo vertas deramų laidotuvių ir paminklo su įrašu: „Kilnioji Vaiva (Apaturairis L.). Gyveno vieną vasaros dieną.

Novelėje „Tobulumas“ pasakojama kaip einantį į miestą aplenkė raitas žmogus iš seniausiai skaitytos knygos. Žmogus kilstelėjęs  kepurę, žirgas sumosavo uodega ir neskubėdamas ant vieškelio pabėrė žvingulio obuolių. Žirgas visas tobulas, nuo išvaizdos iki išmatų, kurios kvepia dobilų lauku, šieno šaline. Tuo jis skiriasi nuo žmogaus ir kitų gyvulių. Žirgas švarumu lenkia ir šeimininką. Neėda suplėkusio pašaro, negeria drumzlino vandens, nevalytoje kūtėje skursta ir suserga. Pėstiesiems bekalbant  raitelis pasiekė kalvos viršūnę, palikdamas dulkių juostą. Taigi žmogui arklys gali būti pavydžiu.

Novelėje „Patikrinimas“ kalbama apie gamtos įtaką medžiams. Rudenį, atsikratę lapų visai sulyso. Vėjas negailestingai galanda nuogas šakas. Nėra kam patarti medžiams apie karčią ir saldžią patirtį. Speigas viską suriečia į ožio ragą. Pavasarį vėl sprogs pumpurai, sulapos  nuogos šakos. Gamta viską tikrina griežtai.

Novelėje „Trylika“ pasakojama apie laukines žąsis. Jos rudenį išskrido trikampiu ir buvo keturiolika, o pavasarį sugrįžo tik trylika. Anot rašytojo, paukščiai tėvynės neišduoda, nepasimeta. Senatvė ar nelemtis užklupo. Iš paukščių reikia mokytis ištikimybės.

Novelėje „Riešutautė“ pasakojama apie miško gėrybes. Vasarą pasipylė avietės. Jos užderėjo bus ir riešutų. Koks ryšys tarp aviečių ir riešutų, vieniems užderėjus, kiti gausiai sunoks. Riešutautė ir malonumas, ir rūpesčiai. Skaudu, pastebi rašytojas, kai miesto riešutautojai laužo lazdynus, kemša į kuprines visai žalius vaisius. Subrendusių riešutų  kekės išsigliaudija ir krenta. Išmoko tuos nukritusius rinkti delnais. Taip prisirinkus pilnas pintines, bus malonaus traiškymo žiemos vakarais.

Novelėje „Šaknys“ pasakojama apie karšinčių ąžuolą. Žemė sausai ir giliai įšalusi. Viskas  suragėjo nuo besniegės žiemos. Nuo senolio  ąžuolo Šventaragio slėnyje einant pro šalį sklinda lyg vėlių šiluma. Ją jaučia ranka prie rievėto  kamieno net pro pirštinę. Ąžuolas stūkso suragėjęs net šakelės nepajuda. Matyti šaknys šildo iš gilumos, kur šalčio nagai nepasiekia, kur žiemoja kurmiai ir gudrūs vabalai. Ąžuolas buvo visai karšinčius, deja, šaknys paliego ir nebeturi jėgų pakelti šilumos iki viršūnės. Jis kas pavasarį džiuvo ir sausėjo. Taigi, kas nuo šaknų prasideda, tas ir baigiasi.

Novelėje „Vėjas“ kalbama apie vėją ir jo epitetus. Vėjui  verkiant reikia liūčių, jas bandytų įveikti kitaip prarastų savo buvimą. Jis  naikina pastovumą. Nežinia vėjas naudingas, ar žalingas, priešas ar draugas. Reikia, kad neštų laivus per jūras, bet neskandintų, sėtų sėklas, bet neguldytų javų, gabentų debesis dangumi, bet ne visa naikinančias liūtis. Įpūstų ugnį iš kibirkšties, bet neplatintų gaisro liepsnos. Sakoma: gaudyk vėją laukuose, vėjo pamušalas, vėjaraupiai. Stovėk užuovėjoje neprarasi galvos nei kepurės.

Novelėje „Lapas“ kalbama apie kaštoną. Kaštonas vasarą išskleidžia žiedų girliandas. Rudenio vėjai skaldant  į žemę pabiro rudalobės  sėklos. Po šalnų medis užsimetė rūdžių spalvos peleriną geltonu pamušalu. Deja, vėjas jį sudraskė ir išnešiojo į laukus. Ant medžio liko kaboti tik vienas lapelis, ilgakotis kaštono lapas, apiplėšytas, bet nuo šakos nenupūstas. Taip ir liko kaboti neatsižadėjęs medžio. Išsilaikė iki pavasario kol sprogs nauji pumpurai, sužaliuos lapija. Reikia žmonėms mokytis iš vienišo lapo.

Novelėje „Žvaigždės“ kalbama apie jų magišką įtaką žmogui. Autorius akcentuoja, jog rudenį mėnesienų kaip ir nebūna, šviečia žvaigždės. Pilnatis net pernelyg blanki, kad nušviestų pajuodusius arimus, praskaidrintų begalinio vakaro glūdumą. Nuo žvaigždžių dvasia nušvinta, to žmogui ir reikia. Tad žvaigždės ir atsiveria rudenį danguje. Retai pakeliame galvą į dangų atsitraukę nuo televizoriaus. Danguje žiba milijonai  nežemiškų vilties žiburių, laukdami mūsų žvilgsnio. Tos rudenio žvaigždės!  Ir pro karsto dangtį norėtųsi jas regėti.