Rinktinė

Neteisingas yra šio rašinio pavadinimas – „Recenzija“ – kai rašoma apie tokias knygas, ir tokius rašytojus. Teisingiau būtų atsiliepimas ar pastabos, o gal net „Įspūdžiai skaitant“. Ką toks skaitytojas, kaip aš, gali kritiško pasakyti apie tokį poetą, kaip N. Nekrasovas, kurį laidojant, kai sakydamas kalbą Dostojevskis jį pastatė į vieną gretą su Puškinu ir Lermontovu, minioje pasigirdo: „Aukščiau, aukščiau jį!“. Taigi ne recenzuosiu, o sakysiu kokį įspūdį man padarė toji knyga.

Pirmiausia pastebėsiu, nereikšmingų, deklaratyvių, sentimentalių ir panašaus pobūdžio eilėraščių knygoje nerasite. Tas eiles rašė labai jautrus ir sąžiningas pilietis, kuris kiekvieną nuskriaustą, pražudytą ir nužudytą Rusijos žmogų pajautė ne kaip statistinį vienetą, rašė ne deklaratyvias majakovskinio tipo sentencijas, o betarpiškai įsigyveno į prašomojo pasaulį, sugebėjo į gyvenimą žvelgti nuskriaustojo akimis ir kalbėti apie tikrą skausmą, širdgėlą, nusiminimą ir mirtį. Tokiu žmogumi, kaip N. Nekrasovas reikia gimti, bet ir to per maža. Dar reikia pačiam išgyventi tokį gyvenimą, kurį gyveno Rusijos dvarininkai, valdininkai, vaikai, moterys ir šeimos.

Poetui nuo pat vaikystės gyvenimas nebuvo saldus. Jį labai mylėjo švelni ir išsilavinusi motina, juos abu niekšiškai skriaudė puslaukinis despotas tėvas, kuris atsivedęs į kambarį viešą kekšę, versdavo savo žmoną keliaklupsčiauti prieš ją. Buvo motinai uždrausta net susitikinėti su sūnumi, bet jie slapta susieidavo naktimis sode ir motina apverkdavo sunkų savo likimą. Eilėraštis „Gimtinė“ kaip pilnas medaus korys varvėte varva liūdnos tikrovės skaudžiomis ašaromis: „Pažįstamas vietas matau vėl prieš akis,/Kur soti ir tuščia manų tėvų buitis/Tarp pokylių kvailų ir barnių šeimininko/Ir ištvirkavimų begėdiškų praslinko“ (24 p.) „Pirmų atsiminimų virtinė miglota,/Kuriai tiek daug vardų žavingų sugalvota,/Visoj puikybėj savo vėl praeina čia,/Užliedami krūtinę širdgėla karčia...“ (25 p.). Išvykus iš namų mokytis, N. Nekrasovui teko pabraidyti po kitokias vargo upes. Tėvui atsisakius jį remti, poetas turėjo pats užsidirbti duonai ir drabužiui. Visai nepažįstamame mieste – Peterburge – septyniolikmečiui gyventi buvo nepaprastai sunku. Jam tuo laiku tekdavo nakvoti benamių nakvynės namuose, vaikščioti apiplyšusiais drabužiais, kiaurais batais, po kelias paras badauti ir vos nemirti iš bado. Visas tas gyvenimas jo širdyje išdraskė tokią gilią ir negyjančią žaizdą, kuri kraujavo visą likusį gyvenimą ir per ją jis visada galėdavo pamatyti, užjausti ir suvokti skriaudžiamą ir kenčiantį žmogų. N. Nekrasovo kūrybos Credo labai tiksliai apibrėžtas dviem jo paties parašytais posmais: „Man vakar sutemų laiku/Gatve čia eiti teko;/Ir aš mačiau, kaip botagu/Valstietę jauną plakė./...Sučiauptos lūpos jos kietai,/Tiktai botagas groja.../Ir pasakiau aš mūzai: „Štai/Tava sesuo tikroji!“ (22 p.).

Ne vienas eilėraštis skirtas prisiminti laikmečio žymesniems žmonėms: Belinskiui, Černyševskiui, Dobroliubovui, dekabristams, jų pasiaukojančioms žmonoms, kurios iš šiltų kunigaikštiškos prabangos peripildytų namų paskui savo vyrus vyko į Sibiro tremtį. Tos eilės ne trafaretinės, o labai tiksliai ir poetiškai apibūdinančios tų žmonių gyvenimą, jų reikšmę Rusijai, jų asmenybės savitumus. Eilėraštis Dobroliubovui: „Buvai rūstus. Nespėjęs dar pasenti,/Aistras mokėjai nuramdyt protu./Tu laisvei, garbei mokei mus gyventi,–/Ir dar daugiau – mus mirti mokei tu.“ Labai įspūdinga eilėraščio pabaiga: „Gamta – gimdytoja! Tokių žmonių/Jei tu nesiųstum kai kada pasauliui,/Suaižėtų gyvenimo dirva...“ (122 p.). Ne mažiau iškalbingas ir trumpas eilėraštukas skirtas Černyševskiui. Štai paskutinis jo posmas: „Prie kryžiaus kalt dar niekas jo nedrįsta,/Tačiau rytoj – vis tiek jį nukryžiuos;/Rūstybės dievas siuntė jį, kad Kristų/Primintų jis karaliams žemės šios.“ (135 p.). Kaip genialiai nusakytas Belinskio gyvenimas. Tik keturiomis eilutėmis: „O naivi, aistringoji dvasia,/Pilna minčių šviesių, didingų siekių,/Skubi, tvirta, ugninga darbuose,/Šventai žengei prie tikslo – tik į priekį.“ (30 p.).

Su neslepiamu nerimu ir skausminga mina rašo poetas apie didžiuosius laikmečio (vos nepasakiau komunizmo) darbus. Ir kaip prasmingai ir nuostabiai Rusijoje susišaukia anie nekrasoviniai ir dabartiniai brežneviniai ir vėlesnieji laikai. Kai traukinio keleivis Vaniai aiškina, kiek vargo ir žuvusių prie statybų Rusijos žmonių kaulų sudėta į nutiesto geležinkelio pylimą, supykęs ant jo generolas sako: „Juk nuodėmė drumst jo vaikišką protą/Sielvarto bei mirties vaizdu giliu./Būtų geriau, jei vaikutis žinotų/Šviesiąją pusę...“ (127 p.). Ir štai ta šviesioji: darbininkai nebegauna užmokesčio, nes jau pinigai išnaudoti arba nubraukti, bet kadangi darbai gerai padaryti, generolas įsako atridenti pasilinksminimui statinę degtinės. Ir Rusijos žmonių dėkingumas juos apšniaukusiam generolui: „Liaudis vežiman arkliais įsikinko –/Ridena pirklį ir staugia „ura“.../Vaizdo gražesnio nė piešti nereikia –/Jo, generole, nėra!..“ (128 p.). Ar ne tiksli šiandieninės Rusijos ir ne tik jos charakteristika pateikta šiame posmelyje?

N. Nekrasovas, nežiūrint jo gana iškilnių posmų, buvo ir liko liaudies poetu. Jį galėjo skaityti kiekvienas ir kiekvienas savaip suprasti. Tai ir yra didžiųjų poetų talento svarbiausioji žymė. Daug jo eilių yra tapusios liaudies dainomis. Štai, kad ir jo garsioji „Troika“, kurioje lyriškai apdainuota mergaitės dalia: „Teks nuo darbo sunkaus tau ir juodo/Nepražydus nuvyst ne laiku,/Ir vienintelę gausi paguodą –/Darbą, valgį ir būrį vaikų.“ (13 p.).

Daugelyje eilių aiškia ir didinga gaida skamba Rusijos gamtos grožio gaida, viltis, kad ir Rusijos žmogaus laukia gražesnis rytojus. Eilėrašty „Zinai“ jis susumuoja nueito savo kelio rezultatus: „Teisę dar gyvent turi, brangioji,/Aš – dienų saulėlydin skubu.../Mirsiu ir – užges garbė manoji,/Nenuliūsk juk tai nenuostabu./.../Taip, mažyt, ji vardo man ir veido/Nenušvies negęstančia liepsna:/Poetu man būt kova neleido,/Būt kariu neleido man daina.“ (139 p.).

Pastebėsiu, N. Nekrasovo eilėraščiai išversti labai gerai, bemaž be priekaištų. Tai ir nenuostabu, nes juos vertė Inčiūra, Mieželaitis, Churginas, Venclova, Sruoga, Matuzevičius, Mykolaitis – Putinas ir kiti talentingi mūsų rašytojai ir vertėjai.