Raugintu krauju

Įdomu pažiūrėti, kokios poezijos knygos leidžiamos šiandien. Autoriai įvairūs: nuo visai jaunų iki gerai žinomų. Benediktas Januševičius – per vidurį. Debiutavęs 1992-aisiais, išleido šešias poezijos knygas. Taip pat kuria prozą, yra literatūros kritikas ir vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Šeštąją knygą „Raugintu krauju“ sudaro eil. „Tostas“ ir dvi dalys. Abi dalys panašios savo tematika: kalbama apie kasdienybę, galvojama apie mirtį, laiką. Šmaikštesni eilėraščiai apie meilę ir kitus jausmus. Pirma dalis išsiskiria tuo, kad poetas kreipiasi į kolegas, kalba apie kūrybą.

Klasikinės poezijos mėgėjams šioje knygoje gali pritrūkti taisyklingo rimo, gražaus kalbėjimo. Užtat Januševičiaus kalba gyva: rasime drąsių šnekamosios kalbos pavyzdžių (myžti, šūdinam, debilas), slengo (pachmas), modernių keiksmažodžių (bliamba). Eilėraštis žaismingas, šmaikštus, įdomus. Daug netikėtumo, ironijos, autoironijos. Poetas kalba apie kasdienius dalykus, tarsi pritraukia kokį nors įvykį ir parodo skaitytojams. Eilėraščiuose nemažai bohemiško gyvenimo atspindžių: lyrinis subjektas nubunda šalia nepažįstamosios, geria, lošia ir pan. Tai atviras žvilgsnis į save, savo ydas, kurios būdingos ir kitiems. Po lengva forma neretai slepiasi gilesnė mintis. Januševičius daugiausia svarsto apie gyvenimą, meilę, mirtį, kasdienybę, kūrybą. Daro tai bohemiškai atvirai, be patoso, nuoširdžiai ir kitoniškai. Autorius galvoja apie tekantį laiką, artėjančią mirtį:

liks pasaulis liks lapai ir rūkas
liks uoksas kuriame pasislėpt nebespėsiu
ir žegnos mane skersvėjai
vis liūdnesnę eilutę užners ruduo
(eil. „Apie tai, ko nebuvo“, p. 46).

Tokių pamąstymų yra daugiau. Taip šmaikštumas susilydo du rimtumu, knyga tampa nevienareikšmiška. Be minoriškų natų rinkinyje nemažai autoironijos, o juoktis sveika:

saulėlydis uždegs mane
bet tu ištarsi ne
ateik rytoj
aš šiąnakt už-im-ta
ir taip maloniai
tėvų darže
pražys burokas pirmametis
(eil. „Apie buroką“, p. 36). 

Vienas stipriausių knygos eilėraščių, mano manymu, yra eilėraštis „Metas grįžti“, kurį norėčiau pacituoti visą:

metai tie patys
kur buvo kadaise
vėjas šėlsta bet upė
snūduriuodama traukia aukštyn
sūnus ant rankų neša
mažytį savo tėvą
paukštis lizdą išardo
ir pamiršta skraidyti
metas grįžt į vaikystę
apsimetus žmogum
gorila šimtakoju
ropoti namo
neištarus nė žodžio

jau ne ruduo
jau rugpjūtis liepa birželis
jau atkasam bulves
ir surenkam pamestus grūdus
kelias keliauja keliai
kruta net pakelės
kol dar kelios smiltelės
blaškos ant laikrodžio dugno
metas grįžti
parskristi parjoti paršliaužti
namo
tik namų nebėra
jie išėjo
(eil. „Metas grįžti“, p. 32).

Tokių eilėraščių dėka šalia drastiškų vaizdelių atsiranda kažkas dvasingo ir subtilaus, kai autorius ne tik rašo, bet ir kuria eilėraštį. Juntama laiko tėkmė ir rimtis, prarastų namų ilgesys.

Pabaigoje norėčiau pakalbėti apie knygos pavadinimą. Jis gali turėti dvi reikšmes: kraujas toks senas, kad greitai pavirs vynu, vadinasi, laikas mirti, arba – rauginto kraujo apstu mūsų kasdienybėje, kai, pavyzdžiui, lietuvaitės perkamos ir parduodamos užsieniečiams (eil. „Laiškas Rimui Vėžiui, parašytas raugintu krauju“, p. 14).

Januševičiaus eilės, manau, gyvos ir įdomios, laužančios tradicijas formos ir turinio atžvilgiu. Nepaisant visų eksperimentų (rašoma mažosiomis raidėmis, nededami skyrybos ženklai, įdomus grafinis išdėstymas, eilėraštis pradedamas ir baigiamas kableliu) eilėraščiuose mintis yra, ir kalbama apie svarbius dalykus: gyvenimą, meilę ir mirtį. Tai amžinos temos, apie kurias bandoma kalbėti moderniai.
Reikia pripažinti, kad Januševičius nėra šiuolaikinės poezijos veidas, o tik vienas iš jo atspindžių. Rašytojas pasimeta tarp pavardžių gausos ir paprastam skaitytojui nėra žinomas. Tiems, kas domisi dabartinės poezijos tendencijomis, knyga turėtų būti įdomi. Na, o klasikinio eilėraščio gerbėjams geriau jos neskaityti.