Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Raugintu krauju

Raugintu krauju Prieš kokią savaitę lankiausi „Poezijos pavasario 2007“ renginyje – diskusijoje „Ne tik apie knygas ir poeziją...“. Rašytojų klube susirinkusi publika atrodė kaip toj dainoj: „Oi, čiūdnas gaidys tur’ vištelių būrį...“ V. Kukulas ir pulkas literatūrologių bei kritikių – šešios ar septynios. Klausytojų – bene dvigubai (!) daugiau. Tad aplinka tikrai hermetiška, intymi, kamerinė, lyg kalbėtųsi nelaimės draugai, ilgai sėdintys vienoje kameroje, iki skausmo vienas kitą pažįstantys, atmintinai žinantys, kas ką pasakys. V. Kukulas dirbtinai rimtu veidu bandė išprovokuoti dirbtinę diskusiją: „Dabartinė poezijos padėtis man panaši į liūną.“ Vištelės trumpai ir aikštingai pakudakavo, čionai priklydęs tetervinas (tarp klausytojų plačiai išsidrėbęs A. Marčėnas) paburbuliavo, ir visi greit priėjo prie vieningos nuomonės – „viskas normalu“. Tarp poetų nėra lyderio, neatsiranda joks genijus – daugiadimensei visuomenei tai normalu, niekas neskaito poezijos – normaliose šalyse taip įprasta, poezijos reikalai rūpi tik saujelei entuziastų – taip ir turi būti. Visi supratingai palinkčiojo galvomis, vienas kitam liūdnai nusišypsojo ir išsiskirstė kas sau džiaugtis pražydusiomis obelimis...

Dieve Dieve, kaip šio sambūrėlio nuotaikėlės man priminė pastarąją Benuko knygutę! Ir patį Benuką. Juk jis, sėdėdamas užstalėje su bičiuliais, beveik kiekvieną diskusiją užbaigia savo firminiu tariamai ryžtingu, liūdnu ir pašiepiamu posakiu: „Nesipaaarinkit – normaaaliai!“ Pašnekovai nustemba (kas gi čia normalaus?!), tačiau Benukas daugiau nebesikalba, sutrikęs šypsosi, tad jiems belieka irgi šypsotis ir linksėti galvomis.

Vargšas Benukas... Ši jo knygelė – tai vientisas ir nesibaigiantis tylus skundas likimo broliams. Intymus pašnekesys su tos pačios kaliūzės gyventojais – kolegomis poetais, sugėrovais ir gyvenimo draugėmis. (Visi eilėraščiai kam nors dedikuoti, o jei ir ne, tai virtualus pašnekovas numanomas iš konteksto.) Benuko sieliūkštė inkščia iš skausmo it pakelės šunytis. O ką daro pats Benukas? Aišku – geria. Ką gi daugiau bedarysi, kai taip gyvuliškai sninga, vietoj bilieto – sniego gniūžtė, o vietoj kelio – siūlo galas... Belieka tik sąžiningai gerti (lyg dar turėčiau ką pragerti / be savo apgailėtino snukučio, p. 36).

Kažkodėl tikiu, kad Benukas jau pasirinko savo gyvenimo kelią – „grybauti“. Šiam pasauliui lūzeriai baisiai reikalingi, jie reikalingesni net už vinerius Tam, kad juos galėtų badyti pirštais ir visi kolektyviai atsidusti: „Nesipaaarinkit – viskas normaaaliai, jam – dar blogiau...“

Šios knygutės redaktorius, kurio vardas – Rimvydas, o slapyvardis – GLP (Geriausias Lietuvos Poetas), užpakaliniame viršelyje džiūgauja: „Benediktas Januševičius ir lyrika – regis, visiškai nesuderinami dalykai. [...] Tačiau šioje išties brandžioje knygoje Beną mes pamatome visiškai kitokį – be aštraus pankiško maivymosi kalbantį su savimi, pasauliu, Dievu...“ Patariu: Benuk, nesusidėk su šia stankevičių ir marčėnų chebra. Nesitapatink su tais, su kuriais neturėtum tapatintis. Tapsi lūzerių lūzeriu, t. y. lūzerių epigonu. Išleidai „Veidą“ ir „Šalkį“, bet kam reikėjo pisnaminio „Buto rakto“? Tvirtai sumeistravai neabejotiną šedevrą – „0+6: eilėraščius-daiktus“, tad visokius inkštesius ir seilėjimąsi palik rašytnamio gleiziams. Ir svarbiausia – nesipaaarink!
CASTOR&POLLUX
2007-07-02
 
Kita informacija
Tema: Poezija
Leidykla: Naujoji Romuva
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 63
Kodas: ISBN 978-9955-9768-3-7
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą