Rasimono vartai

Kaip paukštis nelaimėje besiblaškančiu ir įtikinančiu žodžiu novelėse pateikti nuosekliai apmąstyti filosofiniai sprendimai ir išvados, mintys išsiliejančios žmogaus liūdesiu, skausmu, išprotėjimu, meile, gailesčiu, gyvenimo grožiu ir šiurpia mirtimi – visu tuo, kas yra, buvo ir bus po mūsų spindinčia saule. Tai nėra vulgarūs ir menkaverčiai vaizdai, banalios ir nereikšmingos mintys. Jie tarsi ištraukti iš pačių rašytojo širdies gelmių, nerimastingai „patėkšti“ į popieriaus lapą, ir skaitydamas savo nervais ir protu gali pajusti kaip ošia nerami jūra, aimanuoja netikėtumų prispaustas žmogus, nykia ūkana tvyro iš gyvenimo gelmių ištvinęs liūdesys, kenčia prie beprotėjimo ribos artėjantis žmogus...

Knygoje pateiktos 23 novelės. Neįmanoma pasakyti, kurios jų geros ar geriausios. O jei ir pasakyčiau, tai labiausiai tiktų žodis „visos“.

Kai kurių novelių turinys – drąsiai galima teigti – siurrealistinis, naujoviškas, iki Akutagavos laikų Japonijoje nenaudotas arba tik labai mažai kieno. Štai paskutinė rinkinio novelė „Idioto gyvenimas“, kur rašytojas stambiais potepiais tarsi peržvelgia ir patiesia prieš skaitytojo akis visą savo gyvenimą. Stilius – nematytas, negirdėtas – vaizdai tarsi plūduriuoja keistų miražų pasaulyje, kuriame žmogus, tarsi šapelis audroje, nuolat susiduria su realiuoju pasauliu ir iš to susidūrimo, tarsi kokios bangos, sklinda įvairiausi įvaizdžiai, lūžtančios sąsajos, kurių, nė kiek nežinodamas rašytojo biografijos, gali visiškai nesuprasti, pasakyti, švelniai tariant, kad rašytojas iš didelio rašto išėjo į kraštą. Bet tie novelės gabaliukai, kuriuos pajėgsi suvokti ir pajusti, savo menine jėga taip trinktelėja į jausmų ir proto zoną, kad paskui visą vakarą, o gal ir ilgiau gali vaikščioti pritrenktas, patenkintas ar apdujęs. Ypatinga ir novelės struktūra, kurioje yra 51 atskiras vaizdo ir įvykio aprašas. Du pateikiu recenzijos skaitytojams. „29. Forma: Tai buvo geležinis ąsotėlis. Tas ąsotėlis smulkiais išrantymais išmokė ji „formos“ grožio.“(246 p.). Tai štai kaip atrodo vienas iš aprašų. Kitas: „43. Naktis: Dar kartą atslinko naktis. Prieblandoje viršum audringos jūros be perstojo tryško putų purslai. Po tokiu dangumi jis antrąsyk susituokė su savo žmona. Tai buvo jiems džiaugsmas. Bet tuo pat metu ir kančia. Trejetas vaikų drauge su jais žiūrėjo į žaibus viršum jūros. Jo žmona laikė ant rankų vieną vaiką, ir, atrodė, tvardėsi, kad nepravirktų. „Ten, rodosi, matyti valtis?“ „Taip.“ „Valtis nulaužtu stiebu.“(251 p.)“.

Tokių plūduriuojančių vaizdo ir minčių aliuzijų recenzuojamoje knygoje galima rasti ne vienoje novelėje, o gal ir visam jų trečdaly. Sunku apibūdinti ir tiksliai pasakyti, nes kartais, iki pusės novelės buvęs įprastas klasikinis vaizdas, beskaitant toliau pradeda pleišėti ir skaidytis ir pabaigoje, skaitytojas turi gerai pagalvoti, kur ir kaip besusieti jo galus. Tipiškos filosofinės novelės būtų šios: „Pasakojimas apie tai, kaip nusirito galva“, „Laimė“, „Kesa ir Moritas“, „Šaltis“ „Tankumyne“ ir kt.

Atskirai reikia pasakyti apie novelę „Rasimono vartai“, nuo kurios išspausdinimo prasidėjo rašytojo Akutagavos karjera, pirmasis jo rašytojiškojo darbo pripažinimas.

Prie Rasimonos vartų, pilant šaltam rudens lietui, prieš naktį atklysta ką tik iš darbo išvytas tarnas. Čia yra miesto pakraštys ir antrame kiauralangiame pastato aukšte miesčionys atvelka ir numeta mirusiuosius. Jų daug – nuogų, visokiomis pozomis išsiklaipiusių, vyrų ir moterų, berniukų ir mergaičių, seniai ir dabar pamestų. Visur sklinda pūvančių lavonų smarvė. Tarnas išgirsta, kad tarp lavonų kažkas krapštosi, lipa į antrą aukštą, pamato senę, kuri nuo bepūvančios moters galvos rauna ir dedasi į saują plaukus. Užteks smulkmenų, man pačiam darosi šleikštu. Baigiasi taip, kad tarnas, nuplėšęs nuo senės viršutinį drabuži, vardan savo išgyvenimo, pabėga. Pusnuogė senė, gniaužiant žvarbiam rudens šalčiui, palieka tarp lavonų. Bet ir tarnas nuo to vakaro „dingo be pėdsakų“. Filosofinės potekstės neaptarinėsiu – susidomėję, paskaitys patys.

R. Akutagava, kaip pastebi jo kūrybą nagrinėję literatūrologai, buvo gerai susipažinęs su pasaulio ir senąja literatūra, sugebėjo iš jos savo kūrybai pasiimti atskirus epizodus, saviškai interpretuoti, suteikti jiems naujų formų, naujos gyvasties, ir jie dabar gyvena kaip tikri, nepakartojami ir originalūs kūriniai. Labiausiai man įstrigusi tokio pobūdžio novelė yra „Arklio kojos“. Perskaitęs pagalvojau: kodėl gi ne – ar angelai ne su sparnais, ar velniai, kurie atsirado iš nepaklusnių angelų – ne su kanopomis. Akutagava ėmė ir pritaisė arklio kanopas žmogui ir sukūrė įdomią, gana filosofiškai skambančią novelę.

Daugumos novelių forma – betarpiško pasakojimo, kur veikėjai, reaguodami į vienas kito žodžius, bendrauja tarpusavy ir betarpiškai išgyvena tai, apie ką autorius rašo, ką jie patys aptarinėja. Į veikėjų bendravimo scenas labai vykusiai įpinamos aplinkos detalės, dėl ko, rodosi, paprasti žodeliai, įgauna visai kitokią prasmę, platesnį interpretavimo diapazoną. Šiuo požiūriu ypač pasisekusios novelės „Laimė“, „Šaltis“ ir kt. Visos novelės labai ekspresyvios, nemonotoniškos.