Raganius

“Žymiausias šiuolaikinės Europos fentezi virtuozas!” [1]
“"Raganius" - vienas iš iškiliausių fantasy ciklų. Jei autorius būtų ne lenkas, […] o anglosaksas, neabejoju, kad "Raganius" užimtų garbingą vietą viso pasaulio fantasy gerbėjų lentynose - šalia Tolkieno, Cooko bei Zelazny.” [2]
“2007 m. pagal „Raganiaus“ ciklą sukurtas kompiuterinis žaidimas The Witcher sulaukė pasaulinio pasisekimo. 2016 m. Andrzej Sapkowski gavo Pasaulinį fantastikos žanro (World Fantasy Award) apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus.” [3]
Ir tai tik maža dalis pagyrų skirtų šitai, galima sakyti, legendinei knygų serijai.
Tai kaip aš, tūlas rašyk’as, galiu sau leisti kritikuoti pasaulyje pripažintą fantastikos virtuozą?
Turbūt negaliu.
Bet žinot kaip sako liaudies išmintis? Dėl skonio nesiginčijama. Tai va, kadangi skaitytojų skoniai skiriasi, aš nors pabandysiu surasti priežastis kodėl šita knyga gali būti būtent jūsų skonio. Arba priešingai - visai ne.

Pradžiai, jei kompiuterio ekrane su Geraltu iš Rivijos susidurti dar neteko… Veiksmas vyksta fantastinėje viduramžiškoje šalyje, kur beveik kiekviename žingsnyje galima sutikti įvairių mitinių būtybių (undinės, žuviažmogiai, strygos, drakonai, džinai, zeuglai, dopleriai ir t.t.). Pagrindinis veikėjas – vyras, praėjęs tam tikrą virsmą ir raganių mokyklą, dabar keliaujantis po pasaulį už pinigus siūlydamas savo paslaugas – žudyti kenksmingas pabaisas ir pabaisiukus.

Orginalo kalba autorius parašė dvi apsakymų knygas “Paskutinis noras” ir “Likimo kalavijas”, bet Eridanas jas abi sudėjo į vieną tomelį pavadinimu “Raganius”, taigi ir aš, vadinasi, apie abi tas knygas iš karto. Taigi…

„Raganius“ jums turėtų patikti jei:
1. Mėgstate mitologiją ir fantastiką. Fantastinių veikėjų ir įvykių ten gyvas galas. Netgi sunku sugalvoti kokio mitologinio baubuko ten vis tik nėra. Autorius nepatingėjo suteikti jiems priešistorę, paaiškinti kaip jie atsirado, kokių rūšių būna ir taip toliau. Knygą galima skaityti netgi beveik kaip mitologijos enciklopediją. Na, tik kyla pavojus pamesti siūlo galą kur baigiasi mitologija ir prasideda autoriaus fantazija.

2. Mėgstate viduramžių autentiką. Šitoj srity čia taip pat pasistengta: valgiai, tradicijos, prietarai, gyvenimo būdo bruožai - kaip iš geros istorijos knygos ar dokumentikos.

3. Mėgstate naujas pasakų ir legendų interpretacijas. Tiesiog žavinga kaip autorius perpasakoja žymias legendas suteikdamas joms naujų spalvų, pavyzdžiui, teigdamas, kad originali legenda – dainių pramanas, o iš tiesų buvo visai kitaip. Tarkim sakoma, kad iš tiesų buvo ne dvylika brolių, paverstų gulbėmis, o tik vienas, paverstas kormoranu, ir jį išgelbėjo visai ne sesers iš dilgėlių išausti marškiniai, o raganiaus kerai. Arba štai veikėjai diskutuoja apie potvynius ir atoslūgius:

„- [...] gelmėje, pačiame šio prakeikto vandenyno dugne, tupi dideliausia pabaisa. Stora žvynuota baisenybė, rupūžė su ragais ir bjauriu snukiu. Ir retkarčiais susiurbia savo pilvan vandenį, o kartu su juo visa, kas gyva ir ką galima suryti: žuvis, ruonius, vėžlius, viską. Po to, surijusi grobį, vandenį išvemia atgalios. Štai jums ir potvynis. Kaip galvoji, Geraltai?
– Galvoju, kad esi kvailys. Jenefer kažkada man sakė, kad potvynius sukelia mėnulis“.

4. Mėgstate nuotykius. Na, juk tai „fentezi“ – ko daugiau galima tikėtis? Geraltas tikrai nenuobodžiauja, nenuobodžiaus ir skaitytojas.

5. Mėgstate skaityti apie stiprius vyrus. Pagrindinis veikėjas - raganius profesionalas, jis susidoroja su tokiomis pabaisomis, su kokiomis nesusitvarko burtininkai ir riteriai, be to (dažniausiai) neužsiima bobiškais plepalais ir yra na toks... Na, tikras vyras. Tvirtas, rimtas, mažakalbis, drąsus, nesentimentalus. Dažniausiai.

6. Mėgstate vyriškas meilės istorijas. Nebus čia meilių-seilių. Jokių pasimatymų mėnesienoje, vaikštant susikibus už rankų, jokių pasiirstymų laiveliu, jokių serenadų po balkonais. Čia viskas paprasčiau. Geraltas pamato merginą, mergina juo susižavi, toliau tik vienas, du ir - seksas kubile. Kitas variantas: Geraltas pamato merginą, ji jį įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir nebeįsivaizduoja be jo savo gyvenimo. Tiesiog taip.

„Aš irgi tavęs beveik nepažįstu, - pratrūko Esė, nutraukdama jį. – Ir kas iš to? Myliu tave. Ir nieko negaliu padaryti. Nieko“

7. Dievinate kautynių aprašymus. Jų čia daug ir kovos aprašytos tikrai detaliai. Galėsite rimtai įsigilinti kaip  Geraltas sukioja kardą, kaip jį mojuoja, iki kokio aukščio kelia, kuria ranka laiko, kaip tuo metu suka liemenį, kurion vieton kerta...

„Raganius“ jums gali nepatikti jei:
1. Mėgstate vientisą linijinį siužetą. Na taip, jau minėjau, kad čia apsakymų rinkinys. Problema iškyla tada, kai skaitai juos visus iš eilės ir imi žiūrėti į juos kaip į Geralto gyvenimo istoriją. Yra detalių, kurios lyg ir išlieka tęsiamos visuose apsakymuose ir eina iš eilės, tačiau atsiranda ir tokių šalutinių istorijų, kurios turėtų gerokai pakeisti veikėjo gyvenimą, o kitame apsakyme jų tarsi nebelieka. Neaiški ir veiksmo trukmė. Štai tarkim vieno apsakymo pabaigoje Geraltas – sugniuždytas, paliktas mylimosios; sekančio pradžioje laimingas ir patenkintas, o apie buvusį dramatišką įvykį nebekalbama visai.

2. Nemėgstate melodramatiškų veikėjų. Taip, aš vis dar apie Geraltą. Pirmoje knygos dalyje jis iš ties dažniau pasirodo kaip „tikras vyras“, bet vėliau išlenda ir kita jo pusė. Geraltas gali „užsišikti“ kaip maža mergaitė, arba nuspręsti, kad štai dabar reikia visur ir visada priminti aplinkiniams, kad jis yra „mutantas“, kad niekas jo nemyli ir nevertina, kad jo gyvenimas neturi prasmės ir taip toliau.

3. Nepakenčiate nenatūralių dialogų. (Beveik) kiekvieną kartą kreipiantis naudojamas pašnekovo vardas. Nesvarbu, kad veikėjai kalbasi užsidarę nuo kitų ar vidury gūdaus miško, jie vis tiek nepamirš priminti su kuo kalbasi.
„- Gerai, Vėdryne. Tačiau iš kur žinai, kad Aglovalis...
– Užuodžiu. Atsimink, Geraltai.
– Gerai, Vėdryne“.
Kitur, nei iš šio nei iš to dialogu imama pasakoti veikėjų priešistorė. Iš serijos „kaip atsimeni, Geraltai, mes susitikome...“.

Kai kurie veikėjai turi originalią savo kalbos manierą, kas yra sveikintina, TAČIAU ta maniera kartojasi kituose veikėjuose kituose apsakymuose.
O kiti – tiesiog ima ir nemotyvuotai pasikeičia. Tarkim visad buvęs griežtas kunigaikštis staiga ima leistis išdedamas į šuns dienas ir netgi maloniai išklauso piktų savo priešininko patarimų apie tai, kaip jam reikėtų gyventi.

4. Jus erzina, kai jus laiko nesusipratėliu. Yra apsakymų, kur autorius nori perteikti moralą. Na, tai kaip ir nebūtų blogai savaime. Nelabai gerai yra tai, kaip jis tą moralą bando įbrukti, tarsi įsitikinęs, kad skaitytojas yra visai nepastabus ir iš trečio pakartojimo dar tikrai nesupras. Pavyzdžiui, vieno apsakymo motyvas buvo „likimas yra dviašmenis kalavijas“,  kito – „vien lemties – per maža“. Abiejuose šie žodžiai buvo kartoti tiek kartų, kad jau ne tik buvo įkalti į galvą, bet ir keldavo lengvą pykinimą IR VĖL juos perskaičius.

Na ir paskutinis žodis. Jei atvirai, nors kai kas šitoje knygoje mane tikrai erzino, jaučiu imsiu skaityti ir tolesnę „Raganiaus“ dalį.

Šaltiniai:
[1] Raganius 2 t.
[2] Raganius
[3] Raganius 1 kn.