Puikus naujas pasaulis

Jeigu kas nors iš jūsų vaikystėje drebėjote po antklode, skaitydami H. Velso „Daktaro Moro salą“, šiokį tokį šiurpuliuką pajusite ir pasinėrę į A. Hakslio puikų naują pasaulį su puikiais naujais žmonėmis. Tiesa, „Puikaus naujo pasaulio“ visuomenė labiau panaši į Dž.Orvelo „1984-ųjų“ totalitarizmo prislėgtus žmonelius. Vienas esminis skirtumas – orveliškoji priespauda grėsminga, niūri ir nyki kaip tuščia lentyna parduotuvėje už „geležinės uždangos“, o haksliškoji – pramogomis, laime ir narkotikais grįsta, iš pirmo žvilgsnio - tikras hipių rojus. Tačiau abi utopijos – visai realūs postmodernistinės visuimenės košmarai, savo esme gąsdinantys labiau nei Daktaro Moro baisūnai. Tiesą sakant, „Puikus naujas pasaulis“ yra veikiau antiutopija, įtaigiai papasakojanti, kaip totalitarinės santvarkos baubas sumaumoja teisę į laisvą gyvenimo būdą ir žmogiškumą. 

Kai pasaulyje verda aistros dėl dirbtinio apvaisinimo etikos ir estetikos, A. Hakslis galėtų sau patyliukais krizenti, mat jis jau kadaise aprašė žmones, gimsiančius – ne, būsiančius išpilstytus – iš buteliukų. Tiesiogine to žodžio prasme. Pasitelkus konvejerius ir griežtą atranką: alfa žmogus, beta žmogus, gama žmogus, delta žmogus... Tokiame naujame pasaulyje viskas labai sterilu ir aišku. Žodžiai „tėvas“ ir „motina“ sukelia kuo giliausias neigiamas emocijas ir tampa nereikalingi naujųjų žmonių gamyboje. Kiekvienas individas turi duonos ir žaidimų bei saują somos tablečių – nuostabaus narkotiko, suteikiančio užsimiršimą. Kiekvienas naujas žaidimas leidžiamas tik tada, jei prisideda prie vartojimo augimo. Ir dar yra jutiminis – naujos kartos kinas, leidžiantis patirti nepamirštamų dalykų. Kitaip sakant, hedonizmas derinamas su griežtomis normomis, kurių privalu laikytis, o kastos yra tikroji visuotinės laimės esmė. Baugu?

Tačiau jūs, prispaustas kapitalizmo kumščio, galite galvoti ir kitaip. Beveik idilė. Tuo labiau, kad čia ganėtinai originaliai išsprendžiamas žmoniją kelis šimtmečius kankinantis moralės ir seksualumo suderinamumo bei šeimos institicijos reikalingumo/nereikalingumo klausimas. „Kiekvienas priklauso visiems kitiems“, - tai naujosios visuomenės šūkis. Štai taip aukštyn kojom apverčiami visuomenėje nusistovėję principai, seksualinis priekabiavimas išteisinamas ir tampa etalonu, o moterų ir vyrų seksualumas bei su juo susijusios problemos išnyksta, nes „uždraustas vaisius“, „skaistybė“, „nepageidaujama motinystė“ ir t.t. – jau mirusios sąvokos (kaip ir menas bei religija). Ironiška – kiekviena moteris nešioja Maltuso diržą su porcija kontraceptikų. Senis Maltusas tikrai nusipelnė gudriai šypsotis į ūsą.

Užprogramuotas tik tam tikram darbui „žmogus gauna, ko nori, ir niekada nenori to, ko negali gauti“ (romane nemaža sąmojingų aliuzijų į gyvenimą Sovietų Sąjungoje). Ir staiga – taip jau turi būti bene kiekviename gerame fantastiniame kūrinyje – iš už krūmo iššoka laukinis, vardu Laukinis, kuris nė pats nežino, ko nori, tik nenori to, ką gauna. Žodžiu – svetimas. Sugebėjęs išsaugoti įgimtus žmogiškus jausmus: meilę, neapykantą, kančią ir džiaugsmą, gyvenimo ideologiniu vadovu pasirinkęs Šekspyro raštų tomelį. Laukinis įsimyli – ir padaro didžiulę klaidą, nes meilė puikiam naujam pasauliui svetima:

„- Aš viską padarysiu, <...> tik įsakykite. Juk žinote, yra sunkių darbų. Tačiau kuo sunkiau juos nuveikti, tuo maloniau. Ir man taip atrodo. Tik tarkite žodį, aš dulkes šluostysiu prie jūsų kojų.
- Betgi tam yra dulkių siurbliai, - nustėrusi pasakė Linaina. – Dulkes šluostyti nebūtina.
- Na, žinoma, nebūtina. Bet ir paprasčiausius darbus galima atlikti prakilniai. Štai ir aš norėčiau ką nors atlikti prakilniai.
- Bet jeigu yra dulkių siurbliai...“

Štai taip - išgyvenęs nelaimingą meilę merginai, išjuoktas ir paniekintas Laukinis galiausiai nusižudo. Graudu: herojus tikėjosi išvysti „puikų naują pasaulį“, apie kurį kalbama Šekspyro dramoje „Audra“, tačiau pamatė tik bedvasę civilizaciją, kur nėra nei gyvenimo pilnatvės, nei kančios, nei džiaugsmo. Sterilią utopiją, kurioje egzistuoja naujųjų laikų žmonės numelioruotais jausmais. Užtat jis tiesiog turėjo žūti, ir Maltusas dabar jau tikrai šypsosi į ūsą. Moralas paprastas – duokim žmonėms laisvę, apie kurią taip gražiai kalbėjo J.S.Milis ir ketvirčiuokim utopijas. O gal norit, kad jūsų motina būtų buteliukas?