Puikus naujas pasaulis

Poetas, dramaturgas, romanistas, eseistas, kritikas, filosofas, Aldous Huxley (1894-1963) buvo vienas iš talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų rašytojų. Pradėjęs literatūrinę veiklą trečiojo dešimtmečio pradžioje, iki pat mirties pasižymėjo nepaprastu produktyvumu ir nuėjo įstabų kelią nuo satyrinių kūrinių apie britų intelektualų ir menininkų gyvenimą autoriaus iki giliai religingo rašytojo, tyrinėjusio žmogaus transcendentines galias. Vis dėlto visuose Huxley kūriniuose – ir žaisminguose, ir rimtuose -matyti bendra meninių paieškų tendencija - išsiaiškinti žmogaus gyvenimo ir suvokimo prasmę bei galimybes.

Aldous Huxley gimė Sario grafystėje (Anglija), Leonardo Huxley, prestižinio Cornhill žurnalo leidėjo, ir Julios Arnold, poeto ir eseisto Matthew Arnoldo dukterėčios, šeimoje. Jo senelis T. H. Huxley buvo pasaulinio masto biologas, Karališkosios draugijos prezidentas, garsiais mokslininkais tapo ir jo broliai. Taigi ir iš prigimimo, ir dėl aplinkos Huxley priklausė anglų proto aristokratijai. Mokydamasis Itono koledže, susirgo akių liga ir beveik apako, todėl nebegalėjo siekti pasirinktos mokslininko karjeros. Tačiau palinkusio į literatūrą Huxley pasaulėžiūra liko iš esmės mokslinė. Pasak jo brolio, zoologo Juliano Huxley, mokslas ir mistika Aldouso Huxley mąstyme buvo iš dalies sutampančios ir viena kitą papildančios sritys: „Kuo daugiau egzistencijos mechanizmų atranda ir leidžia suvokti mums mokslas, tuo ryškiau iškyla pati egzistencijos paslaptis“.

1916 m. Huxley baigė literatūros studijas Oksfordo universitete ir Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu keletą metų dirbo valstybės tarnautoju. Paskui kiek laiko dėstė Itono koledže ir galiausiai ėmėsi profesionalaus rašytojo darbo, tapęs laikraščio Westminster Gazette teatro apžvalgininku ir žurnalų House and Garden ir Vogue bendradarbiu. Kupinas begalinės kūrybinės energijos, atliekamu laiku rašė poeziją, esė, prozą ir 1921 m. išspausdina pirmąjį romaną „Geltonasis Kroumas“ (Crome Yellowy liet. 1983). Tai vienas pirmųjų intelektualaus idėjų romano pavyzdžių, originali sąmojingų minčių, subtilių scenų bei satyrinių menininkų elito portretų mozaika. Satyrinės šios knygos tendencijos pratęstos romanuose „Juokdarių ratelis“ (Ąntic Hay, 1923) ir „Tie tušti lapai“ (Those Barren Leaves, 1925).

Romane „Kontrapunktas" (Point Counter Point, 1928, liet. 2002) atsispindi dvidešimtojo amžiaus ligos simptomas – nesugebėjimas išsaugoti emocinio ir intelektualaus prado pusiausvyrą. Daug autobiografinių bruožų turinčiame pagrindinio herojaus paveiksle akcentuojamas intelekto vienpusiškumas, šiuolaikinio žmogaus nusivylimas religija, menu, seksu ir politika. Romanistas Philipas Quarles siekia „transformuoti nihilistinį intelektualų skepticizmą į harmoningą visapusišką gyvenimą“, tačiau jaučia savo bejėgiškumą gyvenimo keliamų problemų akivaizdoje. „Kontrapunkto“ kompozicija, jungianti kontrastingas temas ir situacijas daugiabalsio muzikos kūrinio melodinių linijų derinio pagrindu, padarė nemažą poveikį romano technikos plėtotei. „Puikus naujas pasaulis“ (Brave Netv World, 1932), lietuvių skaitytojui pateikiamas tik po septyniasdešimt trejų metų nuo pirmojo angliško leidimo, yra ne toks eksperimentinis stiliaus požiūriu, tačiau kur kas pesimistiškiau žvelgia į žmogaus prigimtį. Šioje antiutopijoje vaizduojama ateities visuomenė, kurios totalitarinė santvarka naikina žmogiškumą ir individo reakcijų spontaniškumą, taip pat gyvenimo formų laisvę ir įvairovę. Gluminęs ir šokiravęs daugelį tų laikų skaitytojų, „Puikus naujas pasaulis" ligi šiol tebėra populiariausias ir įtakingiausias Huxley kūrinys.

Ketvirtajame dešimtmetyje Huxley romanai vis labiau panėšėją į filosofinius, sociologinius, politinius ir etinius traktatus. 1936 m. išėjusiame romane „Neregys Gazoje“ (Eyeless in Gaza) rašytojas kaip vieninteles žmonijos išgelbėjimo priemones nurodo pacifizmą ir moralinį tobulėjimą. Huxley pesimizmas dar labiau pagilėja romane „Po daugelio vasarų miršta gulbė“ (Ąfter Many a Summer Dies the Swan, 1939), vaizduojančiame bergždžias mokslininkų pastangas pasiekti ilgaamžiškumą, apsisaugoti nuo senatvės ir ligų. Žymiausias Huxley pokario romanas „Beždžionė ir esmė“ (Ąpe andessence, 1948) primena siaubo filmą. Vaizduodamas pasaulį po atominės katastrofos, autorius piešia šiurpias į barbariško sulaukėjimo stadiją grįžusių žmonių gyvenimo scenas.

Daugelį metų Huxley gyveno Italijoje, kur artimai susidraugavo su D. H. Lawrence, kurio laiškus išleido 1933 m. 1937 m. Huxley ir jo belgė žmona Maria Nys su jų sūnumi Matthew išvažiavo iš Europos ir apsigyveno pietinėje Kalifornijoje. Nors Huxley dažnai išsirengdavo į tolimas keliones, Kalifornija liko jo namais iki pat mirties. Maria Huxley mirė nuo vėžio 1955 m., o kitais metais Huxley vedė italų smuikininkę ir psichoterapeute Laurą Archerą.

Penktajame ir šeštajame dešimtmetyje Huxley dėmesį patraukia dvasinis gyvenimas, ypač galimybė tiesiogiai bendrauti su Dievu. Huxley labai domėjosi mistikų kūryba ir sudarė jų raštų antologiją su savo komentarais („Amžinoji filosofija“, The Perennial Philosophy, 1945), kur įrodinėjo, jog tikroji žmogaus mąstymo paskirtis – užmegzti ryšį su Dievu. Maždaug tuo metu jis pradėjo eksperimentuoti su sukeliančiais haliucinacijas narkotikais (meskalinu ir LSD), kurie, jo manymu, leidžia patirti iš esmės tokius pat išgyvenimus, kokius patiria mistikai pasninkaudami, melsdamiesi ir medituodami. Huxley knygos apie psichodelinių narkotikų poveikį („Suvokimo vartai“, The Doors of Perception} 1954, ir „Dangus ir pragaras“, Heaven and Heli, 1956), septintajame dešimtmetyje tapo svarbiais kontrkultūros tekstais. Vis dėlto Huxley brolis Julianas perspėja, jog Aldouso nedera laikyti kokiu nors dvasiniu hipių krikštatėviu: „Vienas svarbiausių dalykų jam buvo išeiti už tiesioginio suvokimo ribų ir kartu pasilikti pavyzdingu visuomenės nariu - išsiveržti iš už savojo „aš“ kalėjimo grotų ir nūdienio gyvenimo įtampos į tyro gėrio ir tyro džiaugsmo viešpatiją...“

„Tyro gėrio ir tyro džiaugsmo“ paieškas Huxley tęsė iki pat gyvenimo pabaigos. Šiandien jį prisimename kaip vieną didžiausių dvidešimto amžiaus rašytojų-tyrėjų, kuris, niekad nepristigdamas išmonės, vis giliau ir giliau skverbėsi į žmogaus sąmonės paslaptis.