Prozaco karta

Elizabeth Wurtzel – 32 metų dviejų knygų – „Prozaco karta“ (1994) ir „Kalė“ (1998) – autorė. „Prozaco karta“, tapusi kultine knyga Amerikoje ir daugelyje Europos šalių, pasakoja apie didžiulę tuštumą, kurioje atsidurė jauni amerikiečiai, užaugę „gėlių vaikų“ ir kiek vėlesnės kartos šeimose. Pasaulyje, kuriame nebeliko nieko pastovaus, žmonių santykiai per daug trapūs, kad būtų ilgalaikiai, intymumas yra tik iliuzija, o seksas gali atnešti mirtį; labai sunku susikurti identitetą, leidžiantį išgyventi.

„Prozaco karta“, pasak pačios autorės nebuvo parašyta kam nors, dėl ko nors, tai ne didaktinė knyga, ne depresijos „pradžiamokslis“. Elizabeth Wurtzel tiesiog aprašė savo depresiją, pasistengė perteikti tą būseną tokią, kokia ji yra – erzinančią, slegiančią, smaugiančią, absoliučiai sukoncentruotą tik į save pačią. Ir vis dėl to, būtų įdomu sužinoti autorės nuomonę vienu klausimu – kokiai „auditorijai“ ši knyga labiau tiktų: žmonėms, išsigydžiusiems depresiją – kaip būdas pažvelgti ir įvertinti sunkų, bet jau praeitą gyvenimo etapą; tiems, kurie jau apimti depresijos – kaip „nuoroda“ į teisingą gydymą ir gyvenimą; ar tiems, kuriems depresija – „prabangos“ liga, dykaduonių pramanas – kaip galimybė pasižvalgyti po kitą, tarsi išgalvotą, pasaulį.

Kaip bebūtų, tai nėra lengva knyga, ypač tiems, kuriems kiekviena sakinys – tarsi nuosavo gyvenimo ištrauka. Tai knyga apie Depresiją. Apie ligą. Apie vieną žmogų ir jo vidinio pasaulio griuvimą. Apie daugelį, o kartu tik apie Elizabeth.

„Prozaco kartoje“ pasakojama apie vienos jaunos moters gyvenimo laikotarpį nuo paauglystės iki brandos – maždaug 10-12 metų, per kuriuos ji patyrė visišką žlugimą, nuosmukį ir buvimą dugne. Knygoje kalbama apie mergaitę, draskomą galybės vidinių prieštaravimų, atstumtą draugų ir besiblaškančią tarp tėvo ir motinos. Tėtis paliko šeimą, kai Elizabeth tebuvo aštuoneri. Nuo to laiko motina dėjo visas pastangas, kad dukra turėtų viską, kad būtų laiminga, gerai mokytųsi, studijuotų prestižiniame universitete. Logiška, kad motina, viena pati išlaikydama šeimą, turėjo suktis kaip voverė rate. Gal tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl mergaitė ėmė atsiriboti nuo aplinkos – mama ją matė tokią, kokią norėjo matyti, Elizabeth buvo tarsi būdas pateisinti mamos lūkesčius, išpildyti svajones.

Elli tėvas, sukūręs naują šeimą, su dukra iš pradžių dar susitikinėdavo savaitgaliais, vėliau nepasivargindavo pasirodyti ir ištisus metus... Vienintelė paguoda buvo muzika – Bruce Springsteen, Patti Smith, Sex Pistols ir kt., taip pat buvo daugybė slegiančių egzistencinių knygų ir, žinoma, vaistų. Litis, Zoloftas, Paxilas, Valiumas, Thorazine, Xanax, bei galybė tuos „laimės“ chemikalus išrašinėjusių psichologų ir psichiatrų, kurie turėjo padėti pasveikti, susivokti savy, išnarplioti visus mazgus, atrasti gyvenimo džiaugsmą... Bet nepadėjo. Vėliau prasidėjo alkoholis, cigaretės, žolė, kokainas, ecstazy ir... vaikinai, daug vaikinų. Niekas nepadėjo išbristi iš to klampaus liūno, na, nebent trumpam, o po to užslinkdavo dar didesnis liūdesys, dar galingesnė „juodoji banga“. Mintys apie mirtį, detalūs savižudybės planai tapo kasdienybe.

Kadangi tėvas jau seniai nebemokėjo už gydymą, o motina net dirbdama kelis darbus ne visada išgalėjo apmokėti psichiatrų sąskaitas ir dukros studijas Harvarde, Elizabeth grimzdo vis giliau, „juodoji banga“ užklupdavo vis dažniau, o ištrūkti iš jos gniaužtų prireikdavo vis daugiau laiko.

Buvo daug medikamentų, daug gydytojų ir motinos rūpesčio, pykčių, vyrų, kelionių, viena kita didelė meilė, bet nuo savęs nepabėgsi. Tuo ir baisi depresija – turi sugebėti atsispirti sau, išsilaisvinti iš savo paties minčių raizgalynės, turi įstengti išbristi iš liūdesio ir skausmo, kurį sukuria ne kas kitas, o tu pats... Tik vienam tai padaryti kur kas sunkiau. Tačiau po ilgų metų kančių ir beprotiškų pastangų Elli įveikė savo depresiją, įveikė save. O gal tiesiog tai įvyko ir tiek, nes juk dperesija kaip ateina, taip ir išeina – palengva, o po to staigiai.