Prozaco karta

„Taigi: esu iš Niujorko, mano mama — viduriniosios klasės žydė, o tėvas kilęs iš baltųjų sluoknių dugno; jie išsiskyrė, kai man buvo dveji, mama visą laiką buvo bedarbė ar beveik bedarbė, o tėvas nepadėjo ar beveik nepadėjo manęs auginti; mums visada viskam trūkdavo pinigų ir, kiek prisimenu, mano vaikystė buvo ištisas paramų ar specialių nuolaidų sūkurys.”

Taip apie save kalba Elizabeth Wurtzel, 32 metų dviejų knygų — „Prozaco karta” (1994) ir „Kalė” (1998) — autorė.
„Prozaco karta”, tapusi kultine knyga Amerikoje ir daugelyje Europos šalių, pasakoja apie didžiulę tuštumą, kurioje atsidūrė jauni amerikiečiai, užaugę „gėlių vaikų” ir kiek vyresnės kartos šeimose. Pasaulyje, kuriame nebeliko nieko pastovaus, žmonių santykiai per daug trapūs, kad būtų ilgalaikiai, intymumas yra tik iliuzija, o seksas gali atnešti mirtį, labai sunku sukurti savo identitetą, leidžiantį išgyventi. Elizabeth slapstėsi nuo klasės draugų, pjaustėsi kojas, lankėsi pas psichiatrus, vartojo vaistus, o galiausiai bandė nusižudyti. Ar prozacas taps išsigelbėjimu jai ir 6 milionams jį vartojančių žmonių?

„Prozaco karta” tęsia amerikiečių depresijos literatūros tradiciją — po J.D.Salingerio „Rugiuose prie bedugnės” ir S. Plath „Stiklo gaublio”.

Prieš pradėdami skaityti šią knygą – gerai pamąstykite, ar tikrai to norite. Ir – ar galite sau leisti šią pramogą.

Beveik keturi šimtai puslapių apie depresiją. Jokio optimizmo, vien tik skaudūs jaunos merginos išgyvenimai.

Visos memuarinio žanro knygos yra kažkuo panašios. Atrodo, jų autoriai spekuliuoja savo gyvenimais, žarsto patarimus. Kiekviename knygos puslapyje tarp eilučių paslėpta informacija — skaityk ir mokykis, kad tau taip nenutiktų.

Bet — nuo depresijos nepabėgsi, kad ir kaip besistengtum. Depresijos nepasirenki, kaip gali pasirinkti gerti ar negerti. Mažametė Elizabeth nuo jos dar mėgina gintis, klausti savęs ir kitų „už ką?”. Nors ir pripažindama depresijos genetinį paveldimumą ir aplinkos įtaką šios ligos vystymuisi — ji jaučiasi niekam tikusi. Neverta net ir ją užpuolusios ligos.

Kol galų gale ją įsimyli.

Keista, bet aš mylėjau savo depresiją... Mylėjau ją, nes man atrodė, kad tik ją ir teturiu.

Ji mėgaujasi ja. Mėgaujasi nustatyta diagnoze — atipinė depresija. Taip, kaip anksčiau mėgaudavosi įvykusiu persileidimu. Taip, kaip vėliau mėgausis nepavykusiu savižudybės bandymu.

Ir – pagaliau. Nuo ankstyvos jaunystės kovodama su depresija, Elizabeth pagaliau gauna viltį. Viltį, pavadinta Prozacu. Ar jis taps išsigelbėjimu? Į tą klausimą neatsakoma. Netgi — priešingai, knygos pabaigoje autorė pastebi, kad Prozaco vartojimas tapo madingas. Tai jų Generation X skyriamasis ženklas.

Kaip ir visų kultinių knygų atveju — Elizabeth Wurtzel tiesiog pataikė. Jos knyga pasirodė netrukus po legendinės Nirvanos lyderio Kurto Cobaino savižudybės. Aišku, būtų absurdiška manyti, kad šią savižudybę autorė numatė. Ne, bet... Dirva šiai knygai buvo paruošta deramai.

Knyga turi keistą poveikį savo skaitytojui. Net jei iš pradžių ji pasirodo tiesiog įdomi, vėliau puslapis po puslapio jį įtraukia. Elizabeth aprašomi išgyvenimai atrodo tokie matyti, girdėti, nuolat patiriami. Mus irgi palieka tėvai, vaikinai ir draugai, mes irgi kartais nenorime lipti iš lovos. Taip pradedi galvoti — o gal ir aš...? o gal ir man...? Depresija?Tiesus kelias į paranoją ir hipochondriją.

Todėl knygos iš tikrųjų nerekomenduočiau nestabilios psichikos piliečiams. Jų pačių labui.