Knygos
Romanai (1923)
Poezija (616)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (900)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Prisukamo paukščio kronikos

Prisukamo paukščio kronikos Leidykla „Baltos lankos“ išleido Haruki Murakami romaną „Prisukamo paukščio kronikos“. Tai penktoji japonų autoriaus knyga, papildanti anksčiau išleistų knygų seriją („Avies medžioklė“, „Dansu dansu dansu“, „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“, „Norvegų giria“). Jau skaitant ankstesnes buvo aišku, kad jos labai panašios, siužeto vingiai kone identiški, o ezoteriškas autoriaus kalbėjimas kartais primena Paolo Coehlo. Naujasis leidinys dar ir neįtikėtinai storas. Tad ar verta leistis į dar vieną regėjimo aparato varginimą?

Kaip teigia Jose Ortega y Gassetas, „buvo metas, kai romanai galėjo džiuginti vien savo temų naujumu, kiekviena naujovė lyg atvira elektros grandinė mechaniškai gamino srovę, sudariusią tariamą kūrinių vertę“. Tačiau dabar atrasti naujas temas, atrodo, yra vis sunkiau. Galbūt natūralu, kad Haruki romanai mažai kuo skiriasi vienas nuo kito.

Paprastai savo istorijas rašytojas pasakoja pusamžio vyriškio lūpomis, knygos parašytos pirmuoju asmeniu, o veiksmo vieta – Tokijas. Tai nėra įprastas Tokijas su jo tipiškais gyventojais, šį miestą galėtų sėkmingai atstoti bet kuris Vakarų didmiestis. Haruki knygų herojai nėra klišiniai japonai, besigėrintys žydinčiomis vyšniomis, pusę šešių ryto kylantys iš patalų ir dirbantys iki išnaktų. Tai – arba bedarbiai, arba dirbantys atsitiktinius darbus, nepastebimi, neturintys profesinių ambicijų žmonės. Tiesa, jie neskursta (bet nėra ir turtingi): gyvena nedidukuose priemiesčių namuose, turi mažą sodelį ir „Toyota“ (arba „Subaru“). Iš kitų „normalių“ japonų juos išskiria autistinis gyvenimo būdas, mat jie, ignoruodami socialinius kontaktus ir realybę, užsisklendžia muzikos ir knygų pasaulyje.

Romanai paprastai prasideda banalia scena – herojai atlieka įprastus kasdienius veiksmus ir mėgaujasi ramybe. Bet ši rami kasdienybė būtinai yra tik paviršius, galintis subyrėti kiekvieną minutę. Ir jis subyra dingus mylimam žmogui arba gyvuliui. Haruki Murakami romanų siužeto pagrindas – pražuvėlių paieška. Herojai čia susiduria su 
Jokia kita Haruki knyga nesiūlo tiek referencijų į Japonijos politiką, istoriją ir kasdienybę. Ši knyga sėkmingai atmeta ankstesnius kritikų kaltinimus, neva autoriaus kūryba yra „amorali, apolitiška ir vengianti tikrovės“. Rašytojas sako, kad apie Japoniją ir japonus pradėjęs rašyti tuomet, kai buvo išvykęs gyventi į JAV. „Lengviau rašyti apie savo šalį, kai esi toli nuo jos. Iki šiol aš nelabai norėjau rašyti apie Japoniją. Norėjau rašyti apie save ir savo pasaulį.“ Šioje knygoje rasime daugybę nuorodų į šiandienės Japonijos ligas: Tokijo nekilnojamo turto aferas, medijų manipuliacijas, vaikams kalamą japonišką „gyvenimo filosofiją“ ir paauglių darbą fabrikuose. Be to, nemažą knygos dalį sudaro leitenanto Mamijos pasakojimas, aprašantis ne tokius garbingus Japonijos istorijos puslapius – 1937 m. Japonijos ir Kinijos karą, karinę intervenciją į Mongoliją. Romanas „Prisukamo paukščio kronikos“ išsiskiria iš kitų šio rašytojo romanų savo visuotinumu ir politine pozicija.
keistais žmonėmis, mistinėmis jėgomis, mirtimi, taip pat ir su savimi. Savo kelyje sutikdami begalę kliūčių, jie nuolat klaidžioja šiame ir paraleliniame (vaizduotės, sapnų, vizijų) pasaulyje. Neretai jiems į pagalbą atskuba mistiškos moterys, Lolitos tipo pakrikusių nervų paauglės, ir magiški sutapimai. Galų gale herojai išnarplioja paslaptingus voratinklius ir suranda dingusiuosius arba bent išaiškina dingimo priežastį.

Nieko nauja nežada ir knygos „Prisukamo paukščio kronikos“ pradžia. Pagrindinis knygos herojus Toru Okada gyvena Tokijo priemiesčio name su žmona Kumiko. Anksčiau jis dirbo teisininku juridinėje firmoje, bet vėliau darbą metė, nes manė, kad „jei užsibus toje pačioje firmoje, tai įklimps joje iki gyvenimo pabaigos“. Nuo šiol jis bedarbis, dienas leidžiantis lankydamas baseiną, skaitydamas knygas ir gamindamas maistą. Pirmiausia dingsta katinas. Kadangi literatūriniai katinai turi antgamtinių savybių (Lewiso Carrollio knygoje „Alisa stebuklų šalyje“ Češyro katinas ir šypsosi, ir filosofiškai atsakinėja į Alisos klausimus, Edgaro Alano Poe novelėje „Juodasis katinas“ katinas Plutonas sukelia gaisrus ir nelaimes), neverta stebėtis, kad katino dingimas apvers aukštyn kojomis Toru Okados gyvenimą. Tuoj po katino dingimo pagrindinį herojų paslaptingai palieka ir žmona Kumiko. Okada išsirengia į kelionę ieškoti dviejų pražuvėlių.

Analogijų su ankstesne rašytojo kūryba apstu. Čia rasime ankstesnėse knygose naudojamus mistinius triukus: kylančius liftus, paslaptingus tamsius kambarius, perėjimus per sieną, be to, greitai Okados gyvenime pasirodo „mistiškos moterys“, seserys Malta Kano ir Kreta Kano. Malta Kano „tyrinėja vandenį ir teigiamą jo poveikį įvairioms kūno dalims“, jos penkeriais metais jaunesnę seserį „bjauriai suteršė Noboru Vataja“. Paraleliai su seserimis į romano erdvę įžengia ir paauglė Mėja Kasahara, registruojanti Tokijo gatvėse praplikusius vyrus (ji dirba perukus gaminančioje firmoje).

Haruki Murakami nesibodi banalių alegorinių figūrų. Sakykime, prisukamas paukštis. Ši alegorija knygoje turi dvi reikšmes: pirmoji – žmonės yra prisukami žaislai, antroji – prisukamo paukščio balsas reiškia mirtį. Tokia tad revoliucinga idėja. Toru Okada, aišku, pavadinamas
„ponu prisukamu paukščiu“. O štai aiškiaregio pono Hondos išmintis: „Kai ateina metas kilti, susirask patį aukščiausią bokštą ir įkopk į viršūnę. Kai ateina metas leistis – susirask patį giliausią šulinį ir nusileisk į dugną.“ Dar vienas, beisbolo lazdos, motyvas: beisbolo lazda, pasirodo, gali būti žudymo įrankis. Kaip žinia, žudyti galima ir esminiais instinktais, ir naminiais ledo kirtikliais. Bet pagal knygos logiką turime būti baisiausiai pritrenkti, kai žudikas, slėpęsis už šiukšlių konteinerio, staiga iššoka priešais Toru Okadą, bandydamas jį nužudyti beisbolo lazda. Negana to, turi stebinti (herojų labai stebina) beisbolo lazdos dingimai ir atsiradimai. Kai beisbolo lazda dingsta iš apleisto šulinio, tai knygoje pateikiama kaip mistiškas įvykis. Veikiausiai autorius nėra girdėjęs, kad be priežiūros paliktus daiktus kartais pasiima kas nors kitas.

Visgi toks yra pirmas ir gana paviršutiniškas įspūdis. Knyga „Prisukamo paukščio kronikos“ buvo parašyta 9-ajame dešimtmetyje, tuo metu, kai Japonijoje įsigalėjo uniformuota visuomenė. Visi Japonijos moksleiviai dėvėjo vienodas mėlynas uniformas, o tarnautojai dirbdavo viršvalandžius, net jei nebuvo reikalo tai daryti. Romanas yra protestas prieš „homogeniškumą ir uniformizmą“. Tame dešimtmetyje Japonijoje atsirado „single generation“, kai pamažu iro tradicinė japonų šeima ir daugėjo vienišų žmonių. Tad žvelgiant iš šio požiūrio taško, galima paaiškinti Haruki romanuose vyraujančią palikimo ir vienišumo problematiką. Be to, rašytojas neapsiriboja vien tik „japoniška realybe“, čia rasime ir referencijų į Vakarų mitologiją. Toru Okada, ieškodamas Kumiko, nusileidžia į šulinį, pereina per sieną ir klajoja po tamsius kambarius. Panašiai klajoja ir Orfėjas, išėjęs parsivesti Euridikės iš mirusiųjų karalystės.

Na, o nuolat knygoje pasirodantis beisbolo lazdos motyvas susijęs su paties Haruki Murakami literatūrine karjera. Apie tai jis užsimena viename interviu. „Tai atsitiko 1977 m., sėdėjau Tokijo Jingu stadione ir stebėjau mylimos beisbolo komandos „Yakult Swallows“ žaidimą. Ir tuoj po Dave’o Hiltono smūgio išgirdau balsą, verčiantį mane pradėti rašyti pirmąjį romaną. Pakeliui į namus nusipirkau rašiklį ir popieriaus.“
Šarūnas Monkevičius
2006-05-16
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Baltos Lankos
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Vertėjas (-a): Jūratė Naurontaitė
Puslapių: 671
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą