Prisukamo paukščio kronikos

Haruki Murakami (g. 1949) – studentiškų maištų Tokijuje dalyvis, džiazo klubo Peter Cat  savininkas, maratono bėgikas, rašytojas, tituluojamas japonų literatūros superžvaigžde – lietuvių skaitytojui gerai pažįstamas iš keturių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų romanų: Avies medžioklė (2003), Dansu dansu dansu (2004), Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas (2004), Norvegų giria (2005), bei garsios japonų dailininkės iliustruotos pasakos Žmogaus Avies Kalėdos (2005).

Murakami, šiandien gretinamas su pasaulinės literatūros genijais, save vadina autsaideriu, nusivylusiu visomis ideologijomis, visais judėjimais, visais „-izmais“.

Romanas Prisukamo paukščio kronikos, parašytas JAV ir Japonijoje 1994–1997 metais, yra bene ambicingiausias Murakami kūrinys, pelnęs jam prestižinę Yomiuri literatūros premiją, kurią rašytojui įteikė Nobelio premijos laureatas Kenzaburo Oe, anksčiau buvęs vienas aršiausių Haruki Murakami kūrybos kritikų.   

Toru Okada meta darbą ir pasineria į nekaltus kasdienius malonumus – gamina valgyti, skaito knygas, klausosi džiazo ir operos plokštelių; tačiau netikėti įvykiai įtraukia jį į pasaulį, kuriame ribos tarp sapno ir tikrovės visiškai priklauso nuo visagalio romano Autoriaus valios. Vienas po kito pasirodo keisčiausi personažai: knygos herojaus kelionėje į dvasinę brandą ir susitikimą su pačiu savimi vieni iš jų tampa vedliais, o kiti – klaidintojais.

Murakami tarsi šamanas panardina skaitytoją į vizijų ir įvykių srautą, neleidžiantį jam paleisti iš rankų Prisukamo paukščio kronikų tol, kol bus perskaitytas paskutinis puslapis.

Šio rašytojo kūrybos mylėtojams jau gerai pažįstamas pasaulis, kuriame paprasčiausia kelionė į drabužių valyklą gali tapti lemiamu gyvenimo posūkiu, spagečių virimas – įžanga į dvasinį nušvitimą, itin atviros sekso scenos neatrodo vulgarios, o fizinė ir metafizinė tikrovės sulydomos taip įtikinamai, jog beveik nustoji būti tikras, kad žinai, ką rasi pravėręs savo tualeto duris...