Prisiminimai ir mąstymai

Axel Martin Fredrik Munthe (1875–1949), švedų gydytojas, psichiatras ir rašytojas, didis humanistas, nemažą gyvenimo dalį atidavęs vargingųjų Paryžiaus, Romos, Neapolio kvartalų gyventojams, gelbėjęs žmones per Mesinos žemės drebėjimą. Kurį laiką gyveno Kaprio saloje, San Mikelės viloje, kurios vardu pavadinta populiariausia jo knyga. Grįžęs į tėvynę, dirbo Švedijos karališkosios šeimos gydytoju.

„Knygos apie San Mikelę” skaitytojas čia vėl sutiks daug senų savo pažįstamų tais pačiais sudriskusiais drabužiais, mat jie geresnių neturi. Mano bičiulis Arkandželas Fuskas, Monparnaso kvartalo gatvių šlavėjas, Salvatorės šeima iš Ruselio aklagatvio, donas Gaetanas, senasis rylininkas su savo drebančia nuo šalčio beždžionėle, ponas Alfredas su savo paskutinės penkių veiksmų tragedijos rankraščiu po pažastimi, – jie visi čia yra. Taip pat sesuo Filomena, švelnusis angelas sargas iš Paryžiaus ligoninės, gyvena ir miršta šiuose puslapiuose. Tie patys seni apiplyšę kunigai ir vienuoliai vis tebenešioja po Neapolio varginguosius kvartalus kiekvienas savo garbinamą Madoną ir šventuosius globėjus, kurie tarp savęs nesutinka. Ta pati spinduliuojanti saulė žėri Neapolio įlankoje, iš kurios tviskančių vandenų kyla tos pačios užburtos salos, ir tie patys mieli jų gyventojai maloniai sutinka skaitytoją. Net šunys šioje knygoje vizgina savo uodegas, sveikindami senus pažįstamus iš „Knygos apie San Mikelę“ <...>

Rašydamas šią knygą labai skubėjau; dabar , deja, turiu net per daug laiko. Drįstu manyti, kad jei imčiausi šias greitomis atsiradusias istorijas perdirbinėti iš naujo ir nuo jų dabar jau pasenusio ir juokingo stiliaus nugramdyčiau apnašas, tai ryškioje mūsų dienų kritikos šviesoje ši knyga atrodytų gražiau ir labiau tiktų publikos skoniui. Betgi dar ir dabar tarp mūsų rastume natūralių žmonių nesugadintais viduriais, kuriems paprastas namų maistas geriau patinka už rafinuotus profesionalų virėjų patiekalus, paprastas krašto vynas – labiau už putojantį šampaną. Jei niekas kitas, tai bent jie rasi pritars mano drąsai palikti šiuos kuklius apsakymėlius tokius, kokie jie yra, ir tiek...

Axel Munthe