Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes

Maestro paseno, bet neprarado nei fantazijos, nei plunksnos aštrumo. Duok Dieve to visiems rašytojams. Jo dabartinė knyga – švelnus pasišaipymas iš autobiografijos žanro.

Autorius su liūdesiu ir švelnia autoironija parašė apie seno, labai seno, žmogaus gyvenimą. Iš dalies tai naujas Marquezui žanras, kurį kritikai jau spėjo pakrikštyti „pasaka senyviems žmonėms“. Ši knyga – himnas pavėluotai aistrai, netikėtai užsiplieskusiai seno žmogaus širdyje.

Besitikintys „markesiško magiškojo realizmo“ turės nusivilti. Tai kitoks pasakojimas. Skaidrus, grynas, nepuoštas fantazijos arabeskomis ir kvepiantis rudeniu. Paskutiniu lapu, virpančiu ant medžio.

Nors tai irgi ne visai tiesa. Aistros gyventi ir kiekvienos akimirkos pajautimo Marquezo herojui galėtų pavydėti daugybė jaunų žmonių.

Senioko meilė nepilnametei viešnamio darbuotojai Delgadai – tyra ir graži. Taip elegantiškai išvengti šlykštybių bei nenusiristi į moralizavimą sugeba tik Marquezas.