Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes

Kolumbietis Gabrielis García Márquezas – žymiausias Lotynų Amerikos XX a. rašytojas, magiškojo realizmo klasikas, Nobelio premijos (1982 m.) laureatas. Jis gimė 1928 m. kovo 6 d. Arakatakoje (Kolumbija), bananų eksporto uoste, Karibų jūros pakrantėje. Tėvas, telegrafistas, drauge su žmona persikėlė į kitą miestą, palikdamas mažąjį Gabrielį, vyriausiąjį iš šešiolikos vaikų, auklėti žmonos tėvams. Ypač didelės įtakos vaikui turėjo močiutė, aiškiaregė, ir senelis, pulkininkas, Nepriklausomybės karų veteranas. Tiek miestelis, kuriame prabėgo jo vaikystė, tiek senelių pasakojimai atsispindėjo vėlesnėje kūryboje.

1947 m. G. García Márquezas įstojo į Kolumbijos universiteto teisės fakultetą ir tais pačiais metais Bogotos laikraštyje El Espectador išspausdino pirmąjį apsakymą „Trečiasis atsižadėjimas“ (La tercera resignación). 1948 m. persikėlė į Kartacheną, dirbo laikraščio El Heraldo reporteriu. 1954 m. grįžo į Bogotą ir laikraštyje El Espectador sukėlė skandalą straipsniais apie kontrabandos gabenimą Kolumbijos karo laivais. Laikraštis buvo uždarytas, o G. García Márquezas išsiųstas į Europą kaip El Espectador reporteris.

Išdirbęs Europoje dvejus metus, G. García Márquezas įsidarbino Kubos spaudos agentūroje La Prensa Latina. 1961 m. jis persikėlė į Meksiką, kur rašė scenarijus, straipsnius, o laisvalaikiu – knygas. Tuo metu buvo išleisti jo kūriniai: „Pulkininkui niekas nerašo“ (El coronel no tiene quien le escriba, 1961) ir „Didžiosios Mamos laidotuvės“ (Los funerales de la Mama Grande, 1962).

Pasaulinį garsą rašytojas pelnė 1967 m., pasirodžius romanui „Šimtas metų vienatvės“ (Cien años de soledad). Tuo metu jis gana vargingai gyveno Meksikoje. G. García Márquezo paties žodžiais tariant, spaudė tokie nepritekliai, jog žmona Mercedes buvo priversta parduoti visas savo brangenybes, kad galėtų vyrui nupirkti rašomojo popieriaus, kurį jis begėdiškai draskė ir mėtė į šiukšlių dėžę, kai nesisekdavo rašyti. Romanas susilaukė neįtikėtino pasisekimo – buvo parduota 30 milijonų egzempliorių. Tai buvo „literatūrinis žemės drebėjimas“, naujas žodis pasaulinėje literatūroje, magiškojo realizmo pradžia. Prasidėjo pergalingas G. García Márquezo žygis per pasaulį, nekantriai laukiantį jo naujų kūrinių. 1982 m. G. García Márquezas grįžo į Kolumbiją, kur gyvena iki šiol.

„Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ - pirmasis G. G. Márquezo grožinis kūrinys, išėjęs po dešimties metų pertraukos. Romanas supažindina su visiškai nauju literatūros maestro kūrybos žanru, kurį galėtume pavadinti „pasaka senyviems žmonėms“, himnu pavėluotai aistrai, užsiplieskusiai seno žmogaus širdyje.

Magiškai geidulingas, bet sykiu ir nekaltas romanas pasakoja apie eilinį žurnalistą, savo devyniasdešimtojo gimtadienio išvakarėse nusprendusį „padovanoti sau vieną beprotiškos meilės naktį su nekalta paaugle“.

Trumpame kūrinyje autorius aprašo keletą hipnotiškų susitikimų su „mažyle“. Pirmąsyk išvydus nedrąsią keturiolikmetę Delgadiną, miegančią visiškai nuogą viešnamio kambaryje, jo gyvenimas iš esmės pasikeičia. Jis nesikalba su ja ir nesistengia nieko apie ją sužinoti, ji – irgi. Bet Delgadina paskatina senolį prisiminti kitas gyvenime sutiktas moteris, kekšes, besimylinčias už pinigus; ir tik dabar jis supranta, kad „seksas – paguoda tiems, kuriems trūksta meilės“.

Meilė visada buvo pagrindinė G. G. Márquezo kūrybos tema. Jis įsivaizduoja ją kaip tvirtovę, saugančią nuo viską nešančių laiko šuorų.

„Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ parašyta markeskišku stiliumi, jaudinamai pasakoja apie senatvės negandas ir išaukština džiaugsmą mylėti. Skaitydami šį kūrinį, mes tarsi klausomės rašytojo mėgstamos genialių kūrėjų muzikos, pritariančios kiekvienam meistro žodžiui ir sukuriančios savitą pasakojimo atmosferą.