Prie Piedros upės – ten aš sėdėjau verkdama

Kas gyvenime svarbiausia? Tikėjimas ar meilė? O galūt tikėjimas tai ir yra meilė.

Romano pagrindiniai veikėjai — du jauni žmonės: vyras ir moteris. Vienas kitą įsimylėję dar pačioje vaikystėje. JIS – tai seminaristas, tikintis Dievo moteriškąja puse, turintis gydomųjų galių, visiškai tikras dėl savo pašaukimo. Juk nešiaip JĮ pasirinko apdovanoti tokiom galiom. Tačiau…

JI – mergina iš kaimelio, sunkiai studijuojanti, per savo kvailus principus pamiršusi, jog meilė turi kur kas didesnę galią už jos įsitikinimus.

Tik keletas laiškų per metus. Ir štai JI sėdi salėje, pilnoje žmonių, kurie tik ir kalba, koks JIS nuostabus. Susitikimas po daug metų. Atiduotas medalikėlis..ir užbaigtas vaikystėje nepabaigtas sakinys. Myliu tave.
 
Tačiau mergina principinga, nebetikinti tikra meile ir joje gyvenanti Kita tikrai neleis kalbėti širdžiai. Bet ji pradeda kalbėti neprašydama jokio leidimo. Kai ji užvaldo visas mintis.. JI išgirsta tai – ko visai nenorėjo. JIS dar nepasirinko savo kelio.

„Reikia nebijoti rizikos, pasakė jis. Leisdami įvykti tam, ko nenumatėme, mes tik iki galo suvoksime gyvenimo stebuklą“.

Tai išties susimąstyti verčianti knyga ne tik apie meilę, bet ir tikėjimą, savęs nugalėjimą. Kupina nuostabių apmąstymų, istorijų ir daug visko, kas privers šią knyga skaityti dar kartą.