Prie Piedros upės – ten aš sėdėjau verkdama

Šio romano pavadinimas yra perfrazuotas iš vienos psalmės pradžios žodžių: Prie Babilonijos upių – ten mes sėdėjome verkdami…

Romanas yra daugiaprasmis: tai ir Dievo ieškojimas, ir žmogaus galių atskleidimas, ir savo kelio bei gyvenimo prasmės ieškojimas, ir ieškojimas praeities dabartyje bei noras per gyvenimo išbandymus patirti tikrąją meilę. Visas prasmes rašytojas mėgina atskleisti filosofiškai. Pagaliau dar viena prasmė – moteriškos giminės dievybės paieška, pradingusi ankstesnėje religijoje – garbinta pagonybės laikais: Deivės, Didžiosios Motinos kulto esmės ieškojimas ir noras tą kultą atgaivinti. Juolab, kad šis Deivės Motinos kultas pagoniškame tikėjime sutampa su Dievo Motinos Marijos kultu krikščionybėje. Tai lyg ir viltis, kad moteriškos giminės dievybė galėtų suvienyti pasaulį, nušviesti jį viltimi atsinaujinti.

Pagrindinis veikėjas – kunigystei pasišventęs jaunuolis susitinka savo vaikystės draugę ir nusprendžia išmėginti savo pasirinkto kelio teisumą. Kunigui iškyla problema: ar tarnauti žmonėms ir eiti dvasininko keliu, ar savo likimą sujungti su moterimi. Jie abu keliauja per Pirėnų kalnus, norėdami išmėginti savo jausmus ir suprasti, kuris pasirinkimas yra tikras. Tai tarsi kelionė per visą gyvenimą. Pagrindinė veikėja Pilara grotoje suvokia: „Ačiū Tau, Viešpatie, – mąsčiau, mudviem leidžiantis žemiau ir žemiau. – Nes aš buvau pražuvusi avis, o Tu mane parvedei atgal. Nes mano gyvenimas buvo miręs, o Tu jį prikėlei. Nes meilė buvo pasitraukusi iš mano širdies, o Tu man sugrąžinai šią dovaną“.

Rašytojas per visą savo romaną palaiko mintį, kad pagrindinis gyvenimo variklis yra meilė ir net tada, kai mylimo žmogaus nėra šalia, meilė išlieka. Abiem kūrinio veikėjams prasideda naujas gyvenimas, tarsi įgaunantis kryptį paskutiniu sakiniu: Svajonės pildosi dirbant.