Prancūzų leitenanto moteris

Pratęsdamas eksperimentavimo su grožine literatūra temą, kuria užbaigiau rašydamas apie ,,Kolekcionierių“, galiu drąsiai teigti, kad šį eksperimentą galima laikyti vienu grandioziškiausių. Nuo psichologinės dviejų žmonių analizės pastarajame kūrinyje čia autorius susitelkia ties visu XIX amžiumi, kartu nepamiršdamas, jog gyvena dvidešimtajame. Pats Faulzas laikė šį romaną mėgstamiausia ir tobuliausia savo knyga, ir galima nuspėti dėl ko – į keturis su puse šimto puslapių įdėta daug darbo, daug patirties, fantazijos... daug savęs. Tai trečiasis romanas išleistas po „Mago“ (prie kurio irgi kažkada prisėsiu), ir jame autorius išlieka ištikimas sau – smagiai žaidžia su tekstu, skelbia nepriklausomybę nuo žanro rėmų.

Į romaną galima pažvelgti kaip į istorinį, nes labai daug dėmesio skiriama Viktorijos epochos Anglijoje nagrinėjimui: etikos ir religijos normų suvaržyti žmonės, pareigos jausmas, emocijų ir seksualinio elgesio slopinimas... Tačiau ar viskas taip ir buvo? Ar XX amžius išties laisvesnis nei jo pirmtakas? Maža to į kasdienį gyvenimą bandoma pažvelgti tiek per politinę (liberalų ir konservatorių kova, populiarėjantis marksizmas), tiek per mokslinę (Darvino atradimai) to meto prizmę. O gal tai vis dėlto tėra meilės istorija, kurioje pasakojama apie besistengiantį įtilpti į džentelmeno rolę kilmingą vėjavaikį Čarlzą ir į melancholiją linkusią guvernantę Sarą, dėl kurios jis palieka sužadėtinę Ernestiną. O gal... leisiu pratęsti pačiam knygos pasakotojui „... gal aš rašau transponuotą autobiografiją, gal šiuo metu gyvenu viename iš namų, kuriuos pavaizdavau šioje knygoje... O galbūt, prisidengęs romano vardu, mėginu jums prakišti esė knygą“.

Daug klausimų, į kuriuos atsakyti tenka pačiam skaitytojui.

Ne veltui paminėjau pasakotoją. Knygoje jis atlieka labai svarbią funkciją: nepaisant to, jog tam tikrą laiko dalį tik stebi įvykius iš šalies, kartas nuo karto ir pats įšoka į siužeto „vežimą“ tokiu būdu leisdamas personažams save „nužiūrinėti“ ar netgi keisdamas šio „vežimo“ kryptį. Panašu, kad šiems jo kerams neatsilaikiau ir aš, suteikdamas jam žodį ankstesnėje pastraipoje.

Epigrafų mėgėjams skubu pranešti, jog kiekvienas iš 61 skyrelio turi savo epigrafą, kai kurie net po kelis. Interneto platybėse aptikau „legendą“, kad net ir visa knyga turėjo vieną bendrą epigrafą iš Karlo Markso veikalo „Žydų klausimu“, tačiau jo nepavyko rasti nei viename iš matytų lietuviškų vertimų. Na ką, tačiau jų ir taip užtenka, cituojami ne tik tokie grandai, kaip jau minėtas Darvinas, poetai: Tomas Hardis, Alfredas Tenisonas ir kt., bet ir įvairūs skelbimai, pranešimai iš laikraščių ar dokumentų. Pavyzdžiui, prostitutės laiškas 1858 metų „The Times“: „Jeigu ir esu auglys visuomenės kūne, ar tos ligos priežastis nėra to kūno sugedimas?“

Bendrame knygos kontekste šiuos žodžius galima (nors ir netiesiogiai) priskirti pačiai Sarai, pagrindinei veikėjai, kurios garbei pavadintas romanas. Tiesa pavadinimas tėra kiek sušvelninta versija to, kaip ją vadino dalis Laim Ridžiso miestelio bendruomenės – prancūzpalaikio šliundra. Kas tas prancūzpalaikis? Tai jau istorija istorijoje, beje ne vienintelė tokia visame romane. Romane, pagal kurį buvo pastatytas to paties pavadinimo filmas, įėjęs į kino istoriją, kaip viena originaliausių ir labiausiai nusisekusių ekranizacijų. Dar viena istorija, kilusi iš tos pačios knygos. Knygos, kurią rekomenduoju perskaityti visiems, kam patinka nestandartiniai sprendimai standartinėse situacijose.